Aš kažkada perėjau į kitą mokyklą ir ten buvo ji. Ją pamačiau
pirmą tarp visų kitų ir gaudydavau kiekvieną jos žodį. Būdavo
svarbu, ką ji apie mane pagalvos, bet... bet negalėčiau pasakyti, kad
būčiau buvęs apsėstas. Ne. Na, žinoma, kad ne. Juk toliau gyvenau ir
ilgainiui ją pamiršau. Kartą pripažinau, kad negaliu be jos gyventi.
Et, bet juk to nebuvo. Nei karto, nei meilės. Keista, kad kažkada maniau,
jog tik dėl meilės verta gyventi. Tik nė už ką nebūčiau sutikęs
dėl jos mirti. Juk reikia gyventi dėl jos, gyventi. Ir dabar, kai gyventi
atrodo verta tik dėl mirties, aš pradedu mylėti. 
Kartais galvoju, kur ji norėtų atostogauti, ką veiktų savo gyvenime,
kiek ji norėtų turėti vaikų, kokia ji būtų mama, ką mėgtų veikti
sekmadienio rytais.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16627