pažvelgiu į  Dievo atviruką – 
juodos dėžės, gaisrai,  pasauliai įtrūkę, 
aklos reakcijos, vėjai, atomazgos švyti, 
užpustytas žvėrynas ir keltai, nuleisti į upę, 

mes žaidėm namus, mes nuo žaidimų  išbalę, 
dega mūsų namai, upės senka, 
ir tas ruduo, išskalavęs smėlį 
ir vanduo, atspindėjo ne mus,  – – 

toks bauginantis, ilgas smengantis 
upės vakumas  magnetas traukia, 
mūsų išnaras sviedžia į krantą, 
antrą sausį  svaiguliu žaidžia.



-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14376