___Taigi yra dar tarp jaučiančių kalbą, kas gali prie spaudos puslapių
prieiti. Ne taip svarbu – ten plytas mūrija ar svajoja.__
Ką jau jaučiančių! Kalbėti mokančių, bent jau
nemykiančių - deficitas.__
Dar neseniai kaimiečiai kai pasakodavo ką nors, o ir
buityje - kalbėdavo taip, kad lyg filmą matei arba pačią tikrovę
iškylant prieš akis. Kai dabar žiūri, nuo tarpukario per sovietmetį
kalba menkai teklero, senoji karta ir redaktoriai ją laikė kaip anie
žvėrys eglę. O prie naujos nepriklausomybės eglė lūžo vaitodama...
betgi tegirdi raudą tie, kas jaučia dar. Kai ne tik seimūnai, daugybė
baigusių ir diplomuotų žurnalistų, diktorių kalbėti net nemoka.
Atrodo, gerb. Pupkis labai jau optimistas. __
Pajuokina žiniasklaidos darbuotojai. Kai namie
neišmokę, tik mokykloj girdėję nesupranta kalbos formų nei dvasios,
tik bando pasakyt ką nors įmantriau. Esu girdėjęs ir prisimenu: penkeri
seimūnai, idėjų vedini (mano, kad tai - vedami, tik iškilmingiau).
Rusų palikti: medžiai padengti sniegu, sužavėti grojimu, turtingi
metalais kalnai... visais atvejais tik taip ir sako. Arba universalus
„kažkas...“ Dar praatimai, tyyrimai, klausimay. Dar dvigubas neigimas,
kai nejausdami, nebesuprasdami pasako atbulai... O kartais bando
įtvirtinti tas savo klaidas – priprasit, nebebus problemų... Vertėtų
specialiai pririnkti ryškesnių pavyzdžių. Kalbos komisija, kertelės,
kaip ir išnykusios, rūpinasi smulkmenom, jei išvis dar veikia. Bet trupa
struktūra visų lygių.__
O anie pavyzdžiai tai visai ne smulkmenos, nesiguoskit.
Kalbos konstrukcijų ardymas, niveliavimas verčia mūsų kalbą net ne
šaltu skaidriu esperantu, o miglotu angliškuoju superžargonu. Na,
susižinoti jis tinka, o šilelio juo vis tiek jau neberašys. Gal tatai
daug ką guodžia. Tuos, kurių smegenys jau nebe kaimietiškos, o
kompiuterinės. Pvz., dailės kritikoje prikurta keverziškos prasmės
terminų, jų mokomi studentai, išmokę jais žongliruoti priimami į
pašvęstųjų tarpą, tada jau visa kariauna darbuojasi, dangstydama
juokingų sąvokų draiskalais apdribusią savo valdovo – postpostpost
– nuogybę. Ogi ne smarkiai kitaip ir literatūroj.
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17278