Išties, kokių kvailybių čia pripaistėte? Vagiate idėjas iš
krikščionybės, iškreipiate jas ir skeptiškai šaipotės. Tuos visus
"diskursus", psichoanalizes ir visa kita, kas dar nepažinta, galima rasti
Kristaus mokyme, tik neiškreiptu pavidalu: "Ne pats iš savęs aš tai
sakau, bet kalbu mane atsiuntusio Tėvo vardu. Jei tvirtinčiau, jog aš
taip sakau, būčiau lygus jums melagis" (atsiprašau, cituoju iš
atminties, kad kas nepradėtų isteriškai šaukti dėl kokio žodelio).
Čia viskas stoja į vietas, nes PIRMASIS KITAS tegali būti tik Dievas, o
ne vargšas nuodėmingas ir klystantis žmogus. Būtent dėl to, kad vietoj
Dievo jūs pastatote žmogų, jums nieko kito nebelieka, tik tvirtinti, kad
tiesa nepažini ir kad "nustatyti sąžiningo diskurso neįmanoma". Todėl
ir dalai lama gali kalbėti krūvas banalybių apie "pamatinį
dvasingumą", nes jis negali iš principo pripažinti žmogaus prigimties
nuodėmingumo; arba išvis gali nusišnekėti, sakydamas, jog ir tikėti
gerai, ir netikėti irgi gerai. Tuo tarpu Evangelijoje pasakyta: Be
tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Jeigu jums Evangelija ne autoritetas,
pacituosiu Aristotelį: "Neįmanoma, kad prieštaraujantys teiginiai abu
kartu būtų teisingi". Neįmanoma, kad būtų teisinga ir tikėti, ir
drauge netikėti. Bet aš nesuprantu, kas per žmonės: kuo kvailiau ir
išradingiau kas nors ką sugalvoja, tuo jiems priimtiniau. Tiesą sakant,
aš visiškai netikiu nei dalai lamos tvirtinimu, kad jis laimingas, nei
tuo, kad jis dvasingas. Pažiūrėkite į jo išvaizdą - argi tai dvasingo
žmogaus veidas? Ne, tai greičiau sukto politiko fizionomija. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17540