Profesorė pateikdama klasikinių kalbų reikšmę ir vaidmenį ugdant
asmenybę, taria, jog „Ne visa, kas sena, yra pasenę"; pasidžiaugia,
jog turime seną lotynų kalbos vartojimo tradicijos paveldą. 
O ką čia, >Verdiktui, leptelėjai su XVIII a.lenkintojo išmone
„nereikia idealizuoti praeities“? Ir tada tuo rėmėsi nutautintojai,
sau palankius kunigaikščius bruko garbinti. Būtent tų laikų negalima
idealizuoti, ar ne? Iš esmės - karaliaus Mindaugo laiškai į Vakarų
Europą pranoksta visų kunigaikščių rašytuosius, tiek savo kiekiu,
tiek ir reikšme, nes jie visiems amžiams tapo lietuvių tautos
valstybinio suvereniteto precedentu, kuriuo mes remiamės. Profesorė
prasmingai priminė Bernardo Šartriečio žodžius: „Mes esame
nykštukai, kurie sėdi ant milžino pečių“.Praeitį, gerbiamais,
reikia pažinti, vertinti  ir idealizuoti tai, kas patirtyje
vertingiausia.
 


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17582