Deja, eilių autoriaus nežinau, bet žinau "kitų minčių": "Rimgaudo
įpėdinis Mindaugas, kitų vadinamas Mendolfu, imdamas valdžią, kurią
jo tėvas įsigijo nuskriausdamas našlaitį brolėną, netruko susitepti
rankas giminaičių žudynėmis ir krauju... Jeigu įtardavo kad tas ar
anas iš artimųjų priešinąsis jo sumanymams, jis šalindavo jį ar
kalaviju, ar nuodais... Tuo laiku mirė Mindaugui žmona; šeimynos moterų
sutvarkyti ir mirusiai šermenų iškelti į rūmus atvyko pakviesta
Daumanto, Nalšios kunigaikščio, žmona, karalienės sesuo. Karalius,
turėdamas begėdiškų ketinimų, sulaužė įstatymą, jėga pamynęs
moters dorą, jis pasilaikė ją už žmoną." Šitaip negražiai ir
žiauriai neteisingai apie vienintelį Lietuvos karalių rašė  Albertas
Viliūkas- Kojelavičius. Gal ir nereikia juo per daug tikėti, ir smerkti
Mindaugą: tais laikais ir kitos valstybės buvo panašiai "vienijamos". 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18351