Sėdžiu dukrytės namuose, ganau katę, vartau Bronio Railos "Kodėl
antraip?" ir galvoju, kad vis tik ten Aukštai, sutikęs Salomėją Bronys
turėjo labai nejaukiai pasijusti. Prisivilioti jauną talentingą poetę
į bolševikuojantį "Trečiąjį frontą" buvo keturvėjininkų garbės
reikalas, ir tikrai nepaskutinį vaidmenį čia atliko Bronys /atleisk jam,
Viešpatie/. Truputį pavaidinę revoliucionierius, kai tik valdžia
"Frontą" uždarė, vaikinai nusprendė savo "veiklą" nutraukti ir paliko
per daug rimtai į viską žiūrinčią poetę. Raila, pasirodo, buvo gana
jautrus ir net pagailėjo poetės: "Vieną ūkanotą beveik lietingą
pavasario vakarą, užėjęs į jos niūrų kambarėlį, Salomėją radau
tiesiai užsigulusią ant storiausio dialektinio materializmo veikalo. Buvo
šalta, ji sėdėjo susisukusi megztine pilka skara... Mudu su ja niekad
neturėjome ginčų ar piktesnių diskusijų. Man ji visuomet buvo gera.
Gal dėl to ji staiga pakėlė galvą ir šyptelėjo. Tai buvo saulės
spindulėlis juodą naktį ir paskutinis iš anų daugelio
pasikalbėjimų... Žiūrėdamas į knygą, į kambarį, į miglas už
lango, pagaliau sustojau ties mūsų BIBLIŠKĄJA Salomėja. Buvo taip
liūdna, taip skaudu ir taip beviltiškai tragiška."... Mano nuomone,
Raila būtų daug garbingiau pasielgęs, jei daugiau šios temos nebūtų
lietęs... Ir dar manau, kad niekas nepajėgus atspėti apie ką mąstė
poetė paskutinėmis gyvenimo dienomis. Labai gali būti, kad apie
sūnelį...  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18481