A, tai rytoj ir pasveikinsiu, anksciau negalima. Ne tik alyvos zydes, mie. Ir Neris tekes, kaip tekejusi. Kai atsistoju ant musu krantelio, prisimenu, kad nuo jo zvelge mano mociute, mano tevukas sededavo sekmadienio popietemis, sergantis brolis neatitrauke akiu nuo upes vingio, anukas puozuoja vezimelyje toje pacioje vietoje po jau isaugusiu azuoliuku. Tik upei ne motais, ji vis ta pati, nesenstanti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18943