Naujasis, devynioliktas, amžius nemyli savo jaunuomenės. Užgimė
aistringa karta: narsiai, ugningai veržiasi ji iš supurentos Europos
dirvos į naujosios laisvės aušrą. Revoliucijos fanfaros pažadino
šiuos jaunuolius, palaimingas dvasios pavasaris, naujas tikėjimas
liepsnoja jų sielose. Neįmanomybė staiga regis ranka pasiekiama, visa
žemės galia ir puikybė rodos esanti bet kurio narsuolio grobis po to,
kai dvidešimt trejų metų Camille’is Desmoulins’as vienu drąsiu
gestu sugriovė Bastiliją, kai berniokiškai lieknas advokatas iš Araso
Robespierre’as privertė sudrebėti karalius ir imperatorius, kai
mažutis leitenantas iš Korsikos Bonapartas savo nuožiūra kalaviju
nubraižė Europos sienas ir avantiūristo rankomis pastvėrė
didingiausią pasaulio karūną. Dabar išmušė jaunuomenės valanda:
tarsi pirmoji švelni žaluma po pavasariško lietaus staiga šauna
aukštyn šie didvyriški šviesaus, entuziastingo jaunimo pasėliai.
Išsyk visose šalyse kyla jie, žvilgsnį nukreipę į žvaigždes, ir per
naujojo šimtmečio slenkstį veržiasi į savo pačių karaliją.
Aštuonioliktas šimtmetis, jaučia jie, priklausė karšinčiams ir
išminčiams, Voltaire’ui ir Rousseau, Leibnitzui ir Kantui, Haydnui ir
Wielandui, lėtiems ir kantriems, didiems ir mokslingiems; tačiau dabar
– jaunystės ir drąsos, aistros ir nekantros metas. Galinga pakyla
audros banga: nuo Renesanso laikų Europa neregėjo grynesnio dvasios
pakilimo, gražesnės kartos.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19147