Tačiau naujasis šimtmetis nemyli drąsiosios jaunuomenės, baiminasi jos gausos, įtariai šiurpsta nuo jos entuziazmo. Ir geležiniu dalgiu negailestingai kerta šiuos pavasario pasėlius. Šimtus tūkstančių drąsuolių nusineša Napoleono karai, penkiolika metų žudikiškas tautų malūnas mala kilniausius, narsiausius, džiugiausius visų tautų jaunuolius, karštas jų kraujas patręšia ir pagirdo Prancūzijos, Vokietijos, Italijos žemes iki pat Rusijos sniego tyrlaukių ir Egipto dykumų. Tačiau šis savižudiškas šėlsmas, tarsi geisdamas sunaikinti ne tik jaunuomenę, pašauktą prie ginklo, bet ir pačią jos dvasią, nesitenkina kariūnais, kareiviais, jis nukrypsta ir į svajoklius, dainius, kurie dar bemaž paaugliai peržengė šimtmečio slenkstį, žūties kirviu smogia dvasios efebams, palaimingiesiems dainiams, patiems švenčiausiems. Niekada per tokį trumpą laiką nebuvo sudėta tokia didinga auka, poetų, menininkų hekatomba, kaip to šimtmečio pradžioje, kurią Schilleris, nenujausdamas artimos savo paties lemties, dar sveikino audringu himnu. Niekada likimas nenuėmė tokio lemtingo tyrų, anksti nuskaistėjusių sielų derliaus. Niekada dievų altoriaus taip gausiai neapšlakstė dieviškas kraujas.(šatėnai) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19147