Įvairiopa jų mirtis, tačiau visada pernelyg ankstyva, visus ištinkanti didžiausio pakilimo valandą. Pirmąjį, André Chénier, jaunąjį Apoloną, kuriuo Prancūzijai atgimė Helada, prie giljotinos nugabena paskutinis teroro vežimas: dar diena, vienintelė diena, vienintelė naktis iš termidoro aštuntosios į devintąją, ir jis būtų išvengęs ešafoto, grįžęs prie savo antikinio grynumo giesmių. Tačiau likimas jo nepagaili, nepagaili nei jo, nei kitų: įnirtęs kerta tarsi hidra ištisą kartą. Po ilgų šimtmečių Anglijai vėl užgimė lyrikos genijus, elegiškas svajoklis Johnas Keatsas, palaimingas Visatos pranašas: dvidešimt septynerių metų lemtis išplėšia paskutinį atodūsį iš jo skambančios krūtinės. Dvasios brolis palinksta prie jo karsto, Shelley, kurį gamta pasirinko skelbti gražiausias savo paslaptis: sukrėstas jis užgieda dvasios broliui nuostabiausią iš raudų, kurias kada nors sukūrė vienas poetas kitam, elegiją „Adonis“, tačiau vos pora metų, ir beprasmė audra į Tirėnų jūros pakrantę išmeta paties Shelley lavoną. Jo bičiulis lordas Byronas, mylimiausias Goethės paveldėtojas, skuba į žūties vietą ir tarsi Achilas Patroklui užkuria prie pietų jūros laužą mirusiajam: liepsnomis kyla Shelley palaikai į Italijos dangų, – tačiau po poros metų Mesolongyje patį Byroną sudegina karštinė. Vos dešimtmetis, ir iškirstas tauriausias lyrikos žiedas – ir Prancūzijoje, ir Anglijoje. Tačiau nė kiek ne švelnesnė ši kieta ranka ir jaunajai Vokietijos kartai: Novalis, mistiniu pamaldumu prasiskverbęs prie giliausių gamtos paslapčių, pirma laiko užgęsta tarsi tamsioje celėje smilkstanti žvakė; Kleistas, apimtas ūmios nevilties, šūviu suknežina sau smilkinį, netrukus tokia pat prievartinė mirtis pasiglemžia Raimundą, nervų karštinė nusineša dvidešimt ketverių metų Georgą Büchnerį. Wilhelmas Hauffas, nelygstamos vaizduotės pasakotojas, nespėjęs pražysti genijus, palaidojamas dvidešimt penkerių, ir Schubertas, melodija virtusi visų šių dainių siela, pirma laiko išsilieja paskutine daina. Visos negandos, ligų nuodai, žudynės ir savižudybės naikina jaunąją kartą: taurus melancholiškas Leopardi vysta niūrios negalios pakirstas, Bellini, „Normos“ dainius, miršta nespėjęs pratęsti magiškos pradžios, Gribojedovą, šviesiausią bundančios Rusijos protą, kažkoks persas nuduria Tiflise. Atsitiktinai jo katafalką Kaukaze sutinka Aleksandras Puškinas, naujasis Rusijos genijus, dvasinė jos aušra. Tačiau nedaug laiko jam skirta apraudoti anksti kritusįjį, po kelerių metų dvikovoje jį patį pakerta mirtina kulka. Nė vienas iš jų nesulaukia keturiasdešimties, nedaugelis išgyvena iki trisdešimties: taip viena naktis pakerta veržliausią kada nors Europos regėtą lyrikos pavasarį, sunaikina ir išblaško šventąjį spiečių, visomis kalbomis giedojusį himnus gamtai ir pasaulio palaimai. Vienišas tarsi Merlinas užburtame miške, praradęs laiko pojūtį, bemaž užmirštas, bemaž virtęs legenda, tebegyvena Veimare Goethe, išmintingasis karšinčius: tik iš jo senų lūpų kartais dar išsprūsta orfiška giesmė. Naujosios kartos protėvis ir kartu paveldėtojas, nustebęs jos žūties liudininkas tebesergi geležinėje urnoje skambančią ugnį. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19147