per ziniu radija musnicko laida, kaip visuomet krastutinai zanudiska. tas zmogus, ko imasi, ta nuspalvina nuobodumo spalvomis. problemas yra apie tai, ar vaikai rupinasi savo nusenusiais tevais. turiu pasakyt, as iskart stoju vaiku pusen, nes senukai, tiesa pasakius, manes nezavi. musnickas vis lenke prie to, kad senukai jauciasi vienisi ir panasiai. tuomet pasisake bendrijos "bociai" vadovas, organizatorius is prigimties. tikriausia aname gyvenime buvo avinas vedlys, o sio gyvenimo tarybineje jaunystje - masovik zateinik. taigi pirmiausia jis pristate savo senoliu banda - kiek joje bendriju, kiek kuopeliu ir kuopu, kiek saviveikliniu kolektyvu. sie pastarieji, man rodos, ypac reikalingi, nes kuo senesnis zmogus, tuo labiau troksta buti scenoje. skaiciai skaiciais, bet, paklausitas apie tikrove is arciau, senolis vedlys pateike puiku pavyzdi, kaip konkreti seima rupinasi savo konkrecia senute. anukas vezioja ja i repeticijas (dramos ar tryptinio, nedetalizavo), o dukte ir zentas padejo paruosti stala kazkurios "bociu" sventes proga: atveze moliuga su misraine viduje. pasidometa ka senolis mano apie tai, kad kelios kartos gyventu viename bute. tai butu labai malonu, sako senolis, nes vaika, net dvidesimties (omeny tikriausia turejo: ir trisdesimties, ir keturiasdesimties, ir penkiasdesimties, ir sesiasdesimties) metu sulaukusi vistiek reikia mokinti. tai patogiau tureti toki vaika cia pat po ranka, nes paciam nusigauti iki to mokintino vaiko net lazdute pasiramsciuojant ne visuomet lengva. taigi puikus pamokymai gali buti neissakyti, o tai jau nuostolis visiems. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19382