Žinai, rasa, tau turbūt neteko patirti būsenos, kai jautiesi pakibęs
virš bedugnės ir kai visiškai nebėr į ką atsiremti, tik į Dievą,
kuris neapčiuopiamas, neregimas, nepatikimas, nors ir reikia juo
pasitikėti, ir daugiau niekuo kitu. Bet lengva pasitikėti, kai turi
būstą, už kurį sumokėta, kai esi apsirūpinęs juodai dienai, kai turi
visokių kitokių apčiuopiamų garantijų. Tačiau kai tik subraška visos
šios garantijos, kai iškyla pavojus netekti stogo virš galvos, kai
įsivaizduoji, kaip eisi gatve neturėdamas namų ir „nešies viską, ką
turi, su savim“, tada užgniaužia kvapą iš baimės, apima panika ir
įtūžis, niršti ant savęs, ant kitų, ant viso pasaulio. Bet viltis vis
vien neapleidžia, atsiranda kokia nors išeitis ir pamažu viskas
susitvarko. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16697