jeigu jau uzsidaryt tamsiam kambary ir ziuret leta filma - tai sita. sedi i
maske, paiimi 55-ta greitkeli ir varaisi iki miesto. jis ten, tolumoje,
tarsi ant baraizybos lentos, neryskus, lyg architektas butu pridenges ji
tuo kalkiniu popierium ir vis dapiestu si bei ta sen bei ten. kai
privaziuoji arciau, pamatai, jog tai rukas. juo tarsi saliku kaklus
apsivynioje dangoraziai. galvos ju danguje, o kojos - balose, nes lyja.
visa diena. tokia diena tik ir ziureti Tokyo Sonata. Music Box'e - taip
vadinasi kino teatras. apie ji jau rasiau, kai tu ne tik kad buvai dar
negrizus, bet taves is viso nebuvo. va cia . o si karta buvau kitoje saleje
- irgi po zvaigzdetu dangum, po karanciom vynuogem, sienos istapytos taip,
tarsi sedetum kolonadoj, pro tarpus matytum debesis, o uz ekrano
garantuotai osia vandenynas. girdisi, kaip snopuoja. o filmas tai ka?
masterpiece. bet naratyvo prasme, ne kinematografijos. nes man kinas tai,
ko negalima papsakoti zodziais, tik vaizdais. taip mokejo nedaugelis -
tarpe ju Juan Luis Bunuel sunus ir Rainer Werner Fassbinder. jeigu
vaziuosi, tai zinok, kad parking meter'iai Southport gatveje - tik porai
valandu, o filmas su reklamom (kurias verta paziuret, nes tai ne bile koks
kino teatras, o toks elitinio kino) tesiasi virs poros valandu. tai tu taip
daryk - imesk viena quarter'i ir nueik nusipirk bilieta. tada grisk ir
pries pat filmo pradzia sumesk dar astuonis - tokiu budu, jei neziuresi
japonisku titru filmo gale, paveluosi tik dvylika minuciu. per ta laika
kazin ar pravaziuos policajus, tai ticket'o negausi.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16697