........//"Когда б вы знали, из какого сора/
Растут стихи, не ведая стыда,/Как желтый
одуванчик у забора,/ Как лопухи и лебеда.
//Сердитый окрик, дегтя запах свежий,/
Таинственная плесень на стене.../ И стих
уже звучит, задорен, нежен,/ На радость
вам и мне".   - 1940 г. Анна Ахматова
       Tik va, kad piktas užrėkimas, deguto kvapas, paslaptingas
pelėsis ant sienos taptų impulsu eilėraščiui, turi būti išskirtinės
sanklodos asmenybė, kurios sielą užvaldžiusi tam tikra įtampa. Tai ar
labai skaitytojui svarbu, kas poetui "ant žolės pasitaikė"? Juk
poezijoje ne detalių ieškome, o būtent tų "jungiančiųjų gijų"
(labai gražūs ir tikslūs Jūsų įvardijimai - man net galvoti
nebereikia).

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19737