Esu labai sujaudintas ir nustebęs. Ji, su kuria senokai kartais negaliu
susikalbėti, kuri nesupranta paprasčiausio klausimo ar prašymo, ką tik
šypsodamasi lėtai priėjo prie manęs, apsikabino, ir ištarusi-  tu man
esi labai geras-, pravirko. Apsiašarojau ir aš. Jos protas  labai
pavargęs, bet širdis -gyva. Kiek jėgos leis neatiduosiu  į slaugos
namus, nes ten ji bus nelaiminga. Man  labai gera kai ji juokiasi,
čiauška, o tai nutinka kiekvieną dieną ir ne kartą, ne du. Laukiu, kad
jai praeitų kojos tinimas, tada galėtumėme kartu pavažiuoti
pasižmonėti. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19834