Man labai patiko tokio E. Drevermano mintys apie tai, kaip reikia suprasti Bibliją. Įdedu čia gabaliuką iš straipsnio, kuris Drevermaną iš esmės laiko eretiku, bet, regis, pristato jį teisingai: Eugenas Drevermanas ir giluminis psichologinis aiškinimas Giluminį psichologinį aiškinimą, kurio pagrindai egzistuoja jau daugiau kaip 30 metų, reprezentuoja katalikų teologas Eugenas Drevermanas (Eugen Drewermann). [Šis mokslininkas dėl savo labai kritinių pasisakymų prieš Bažnyčią prarado teisę dėstyti Paderborno universitete. Tačiau dėl daugelio savo knygų ir gausių paskaitų, paskutiniais metais įgijo didelį populiarumą ir tapo įtakingu.] Giluminis psichologinis aiškinimas neišsiskiria savo „stebuklingumu, mitologija, legendiškumu, pasakiškumu“ (E. Drevermanas) kaip yra su istoriniu kritinio Rašto traktavimu. Jis nori tapti naudingu šiandieniniam žmogui padarydamas biblinius įvykius „matomais sielos gilumoje“. Biblija turi būti aiškinama taip, kad skatintų žmones prasibrauti iki giliausių savo sielos gelmių ir įgyti „pagrindinę religingumo patirtį“. Tik taip pasiekiamas pažinimo „vienalaikiškumas“ biblinių įvykių atžvilgiu, tik taip Biblija šiandien dar gali kai ką pasakyti žmogui. „Dievas niekaip kitaip nekalba mums, kaip tik sielos kalba“ (E. Drevermanas). Tendencija yra aiški: sielai ir jos simboliams tapus centru, į išorę yra žiūrima rimtai tik tiek, kiek ji gali būti suprasta kaip vidinės tiesos išraiška. Biblinė istorija tik tuomet yra svarbi, kada joje išreiškiamos simbolinės tiesos, esančios ir žmogaus sieloje. Nes anot Drevermano, žmogaus psichika „nėra nukritusi iš dangaus, o yra evoliucijos rezultatas“. Taigi Biblijos tekstai nėra svarbūs pažodine reikšme, bet tik perkeltine kaip „prototipiniai sielos simboliai“. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20001