kuo susijes jezusas ir gurmanu grupe?

"Povilas" <geras@vilkas.lt> wrote in message news:hgndnm$t2t$1@trimpas.omnitel.net...
> Jėzaus laiškas
> Kaip jūs visi jau žinote, artinasi mano gimtadienis. Kiekvienais metais mano 
> garbei surengiama didžiulė šventė, tad manau, kad ir šiais metais ši šventė 
> dar sykį įvyks.
> Šiuo laikotarpiu visi skuba pirkti, ieško dovanų, mirga daugybė reklamų 
> televizijoje, radijuje bei laikraščiuose - visa tai palaipsniui vis garsiau 
> skelbia, jog mano gimtadienis artinasi. Iš tikrųjų gera žinoti, kad bent 
> kartą metuose kai kurie žmonės galvoja apie mane. Tačiau pastebiu ir kita 
> dalyką: jei pradžioje žmonės, atrodo, suprato ir, regis, dėkojo už visa, ką 
> jiems padariau, tai laikui bėgant jie, rodos, vis sunkiau beatsimena šios 
> šventės priežastį.
> Šeimos ir draugai susiburia maloniai praleisti laiką, bet jau ne visada žino 
> šios šventės prasmę. Atsimenu, kaip praeitais metais mano garbei buvo 
> suruošta didžiulė puota. Valgomojo stalas buvo nukrautas skaniausiais 
> patiekalais, pyragais, vaisiais ir saldumynais. Kambaryje buvo nuostabios 
> dekoracijos ir gausybė ypatingai supakuotų puikių dovanų. Bet žinote, ką? Aš 
> nebuvau pakviestas... Teoriškai buvau garbės svečias, bet niekas manęs 
> neatsiminė ir niekas neatsiuntė kvietimo.
> Šventė buvo mano garbei, bet kai ta didinga diena atėjo, mane paliko lauke 
> ir prieš pat nosį užtrenkė duris... O aš vis tik norėjau būti kartu su 
> visais ir pasidalinti vaišėmis. Iš tikrųjų, visa tai manęs jau nebestebina, 
> nes jau keletą metų prieš mane užsitrenkia visos durys.
> Kadangi nebuvau pakviestas, nusprendžiau prisijungti prie švenčiančiųjų 
> tyliai, kad niekas manęs ir nepastebėtų. Įsitaisiau kamputyje ir stebėjau. 
> Visi gėrė, valgė, krėtė kvailystes ir juokėsi iš visko. Praėjo nemažai 
> laiko. Galiausiai atėjo tas storas žmogelis su balta barzda ir ilgu raudonu 
> drabužiu. Jis nesustodamas juokėsi: "Cha cha cha!", po to atsisėdo į krėslą, 
> o visi vaikai bėgo prie jo ir šaukė: "Kalėdų senelis! Kalėdų senelis!", 
> tarsi šventė būtų buvusi jo garbei.
> Vidurnaktį visi pradėjo sveikinti vienas kitą ir glėbesčiuotis. Plačiai 
> ištiesiau savo rankas ir laukiau, kada kas nors ateis manęs apkabinti. Ir... 
> žinote, ką... niekas pas mane neatėjo. Staiga jie visi ėmė keistis dovanomis 
> ir su didžiausiu įkarščiu vieną po kitos jas išvynioti. Kai viskas jau buvo 
> išpakuota, pažvelgiau, ar neliko netyčia vienos dovanėlės ir man... Ką jūs 
> jaustumėte, jei jūsų gimimo dieną visi keistųsi dovanomis, o jūs negautumėte 
> nė vienos?
> Galiausiai supratau, kad šiame vakarėlyje nebuvau nei laukiamas, nei 
> trokštamas ir tyliai išėjau.
> Kiekvienais metais tai vis labiau pasireiškia. Žmonės atsimena tik tai, ką 
> geria ir valgo, kokias dovanas gavo, o apie mane jau nebegalvoja niekas.
> Norėčiau, kad per šių metų Kalėdų šventes leistumėte man ateiti į jūsų 
> gyvenimus. Norėčiau tikėtis, kad prisiminsite, jog daugiau kaip prieš 2000 
> metų aš atėjau į pasaulį, kad už jus atiduočiau savo gyvybę ir galutinai jus 
> išgelbėčiau.
> Šiandien aš tetrokštu vieno: kad jūs VISA ŠIRDIMI tuo tikėtumėte.
> Kadangi daugelis nepasikvietė manęs į šventę praeitais metais, šį kartą pats 
> surengsiu savo šventę ir tikiuosi, kad jūs gausiai prie manęs prisijungsite. 
> Teigiamo atsakymo į mano kvietimą vardan paskleiskite šią žinią kuo 
> plačiau - visiems žmonėms, kuriuos pažįstate.
> Visą amžinybę būsiu jums už tai dėkingas. Labai stipriai jus myliu ir 
> bučiuoju - Jėzus...
> 
> 
> 
> 
> 
>