++

2012.04.03 22:35, bertas rašė:
> Aš, aišku, viską suprantu. Suprantu moterų siekį tapti dar 
> gražesnėmis. Bet... Na, žodžiu, prasidėjo viskas kaip įprasta – po 
> naujamečio šventimo. Mano mieliausioji nusprendė naujais metais 
> pradėti naują gyvenimą. Taigi...
>
> Pirma diena
>
> Mano mieliausioji užsimovė džinsus, kuriuos nešiojo dvyliktoje 
> klasėje. Šiaip ne taip užsisegė ir papūtė lūpas. Už savo nedrąsią 
> pastabą, kad per pastaruosius penkis metus ji tilpdavo šituose 
> džinsuose tik gulinčioje padėtyje, gavau antausį. O už ką? Nieko 
> nesuprantu.
>
> Antra diena
>
> Man rodos, Ilona pradeda kraustytis iš proto. Na gerai, tegu sau 
> liesėja, bet kam iš kitų namiškių tyčiotis? Mano mieliausioji sušėrė 
> viską, ką rado skanaus šaldytuve, katinui. Tas vos neišprotėjo iš 
> džiaugsmo. O šeima vakarienei valgė kažką, kas truputį priminė 
> nesūdytus ryžius. Sakau „priminė“, nes be mikroskopo lėkščių turinio 
> nelabai teįžiūrėtum. Bjaurybė uošvė aktyviai palaiko savo Iloną.
>
> Trečia diena
>
> Į darbą bėgte bėgau. Laukiau pietų pertraukos kaip dangiškos manos. 
> Kolegos žvelgė gailiai, užjaučiamai, klausinėjo ar manęs žmona namuose 
> nemaitina... Juokdariai sumauti. Vakare uošvis pamėgino išsireikalauti 
> iš moterų normalios vakarienės. Aha. Ilona pastatė priešas savo tėvelį 
> lėkštutę su ragu iš morkų. Na ir dukrelę išaugino senis. Iš tikro tėvo 
> šitaip tyčiotis...
>
> Ketvirta diena
>
> Katinas prašosi į laisvę. Įtariu, kas ne pas kates. Vargšelis seniai 
> užmiršo šeimininkės dosnumą ir dabar kaip pilnateisis šeimos narys 
> irgi maitinasi dietiniais produktais. Prašosi į kiemą. Ten yra tikros 
> mėsos, o ne surogato iš sojų.
>
> Penkta diena
>
> O uošvė vis dėlto – žmogus. Kažkaip įsigudrino įnešti į namus maišelį 
> saldainių. Reikia įsiminti, kad ji tokius mėgsta, kada nors nupirksiu, 
> kai Ilonos kova su centimetrais pasibaigs (Dieve, mano... Aš? Uošvei? 
> Saldainius? Iki ko prisigyvenom...) „Ilona, saulele, na kam tu su jais 
> kariauji“ – kuždu aš jai vakare į ausytę. – „Centimetrai juk tokie 
> mažyčiai, o tu tokia didelė...“ Taip ir nespėjau užbaigti. Tiek to. 
> Laikysim tą smūgį per ausį lengvu masažu.
>
> Šešta diena
>
> Viskas. Užkniso. Bandžiau paaiškinti jai, kad vyras turi maitintis 
> sočiai, kitaip jam niekam neužteks jėgų. Nepadėjo. Bet buvo ir linksmų 
> dalykų. Stebėjau, kaip uošvis, oi, atsiprašau – tėtis, solidžios 
> kompleksijos vyriškis, po sunkios darbo dienos suvalgė lėkštutę 
> kažkokių salotų ir taip natūraliai pasakė: „Aš sotus“. Koks aktorius 
> jame slypi, pasirodo...
>
> Septinta diena
>
> Penktadienis. Po darbo – alus, alus, alus, su bulvytėmis, su 
> dešrelėmis ir jokių virtų daržovių. Aha, įsisvajojau... „Mielasis, 
> sugrįžk namo anksčiau, šiandien juk skalbimo mašiną atveš...“ Ne, nu 
> bet kokia ster... atsiprašant. Jos techninio išsilavinimo bet kas gali 
> pavydėti, o ji apsimeta, kad nesusitvarkys su skalbimo mašina... 
> Vakare uošvė prisėlino prie manęs, kai ėjau iš vonios ir slapčia įdavė 
> sumuštinį su lašiniais. Vos neapsiašarojau iš dėkingumo: „Ačiū, 
> mama“... Štai kur herojiška moteris. Ir kur ji tuos lašinius slepia?
>
> Aštunta diena
>
> Pravalas. Katinas rado balkone uošvės lašinius. Naktį girdėjau, kaip 
> puotavo, bjaurybė. Bijojau artintis, nekalbant jau apie atėmimą – 
> visai sužvėrėjo padaras. Gulėjau, kankinamas nemigos ir pavydėjau. 
> Ryte mama blizgančiomis iš bado akimis pradingo pas kažkokią kaimynę, 
> o uošvis pakvietė mane į pirtį. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirties 
> nepasiekėme, užstrigome pakeliui pasitaikiusioje kavinėje. Namo visi 
> susirinko sotūs ir gerai nusiteikę, o čia radome alkaną ir piktą 
> Iloną, karštai besiginčijančią su savo kankinimo įrankiu. Grindinės 
> svarstyklės atkakliai atsisakinėjo pakreipti savo rodyklę bent 
> keliomis padalomis į kairę.
>
> Devinta diena
>
> Krizė. Į svečius užsuko Ilonos draugė. Su tortuku ir buteliu martinio. 
> Ir labai nustebo, kai jai pasiūlė kažkokius blynelius. Pasakojo Ilonai 
> apie organizmui daromą žalą. Aš, pasirodo, neįvertindavau šios mielos, 
> nuostabios pletkininkės ir skandalistės Jolantos. Ot velnias. Per 
> anksti apsidžiaugiau. Ji padarė tiesiog siaubingą klaidą, pasakė: 
> „Brangioji, tu sulieknėjai“. Tai tiesiog košmaras kažkoks. Aš seniai 
> pastebėjau, kad moterys sako tai viena kitai šiaip sau, kad padarytų 
> malonumą. O mums – toliau kankintis. Ačiū, Jolanta, įkvėpei...
>
> Dešimta diena
>
> Atrodo, kaupiasi audra. Ilona išsitraukė iš spintos tuos pačius 
> prakeiktus džinsus. Ir džinsai užsisegė labai lengvai. Keista. Galiu 
> prisiekti, kad manoji nesulieknėjo nė per centimetrą (tai bent 
> paradoksas – visi namie kaip skeletai pasidarė, o jai – nieko). Mama 
> su tėčiu gudriai susižvalgė. Ir čia aš viską supratau – tegyvuoja 
> siuvimo mašina ir nagingos uošvės rankos. O laiminga Ilona įsitaisė 
> man ant kelių su lėkštute torto ir, tikiuosi, ilgam pamiršo tą durną 
> idėją. Juk aš myliu ją, o ne tuos prakeiktus centimetrus.
>
> O „etaloninius“ džinsus visgi paslėpiau. Kur – matė tik Micius. Bet 
> jis manęs neišduos.