tikrai geras, uzskaitau :D +++

"MumZer" <zz@mumumba.zerg> wrote in message 
news:jlfk0q$ki8$1@trimpas.omnitel.net...
> ++
>
> 2012.04.03 22:35, bertas rašė:
>> Aš, aišku, viską suprantu. Suprantu moterų siekį tapti dar gražesnėmis. 
>> Bet... Na, žodžiu, prasidėjo viskas kaip įprasta – po naujamečio 
>> šventimo. Mano mieliausioji nusprendė naujais metais pradėti naują 
>> gyvenimą. Taigi...
>>
>> Pirma diena
>>
>> Mano mieliausioji užsimovė džinsus, kuriuos nešiojo dvyliktoje klasėje. 
>> Šiaip ne taip užsisegė ir papūtė lūpas. Už savo nedrąsią pastabą, kad per 
>> pastaruosius penkis metus ji tilpdavo šituose džinsuose tik gulinčioje 
>> padėtyje, gavau antausį. O už ką? Nieko nesuprantu.
>>
>> Antra diena
>>
>> Man rodos, Ilona pradeda kraustytis iš proto. Na gerai, tegu sau liesėja, 
>> bet kam iš kitų namiškių tyčiotis? Mano mieliausioji sušėrė viską, ką 
>> rado skanaus šaldytuve, katinui. Tas vos neišprotėjo iš džiaugsmo. O 
>> šeima vakarienei valgė kažką, kas truputį priminė nesūdytus ryžius. Sakau 
>> „priminė“, nes be mikroskopo lėkščių turinio nelabai teįžiūrėtum. 
>> Bjaurybė uošvė aktyviai palaiko savo Iloną.
>>
>> Trečia diena
>>
>> Į darbą bėgte bėgau. Laukiau pietų pertraukos kaip dangiškos manos. 
>> Kolegos žvelgė gailiai, užjaučiamai, klausinėjo ar manęs žmona namuose 
>> nemaitina... Juokdariai sumauti. Vakare uošvis pamėgino išsireikalauti iš 
>> moterų normalios vakarienės. Aha. Ilona pastatė priešas savo tėvelį 
>> lėkštutę su ragu iš morkų. Na ir dukrelę išaugino senis. Iš tikro tėvo 
>> šitaip tyčiotis...
>>
>> Ketvirta diena
>>
>> Katinas prašosi į laisvę. Įtariu, kas ne pas kates. Vargšelis seniai 
>> užmiršo šeimininkės dosnumą ir dabar kaip pilnateisis šeimos narys irgi 
>> maitinasi dietiniais produktais. Prašosi į kiemą. Ten yra tikros mėsos, o 
>> ne surogato iš sojų.
>>
>> Penkta diena
>>
>> O uošvė vis dėlto – žmogus. Kažkaip įsigudrino įnešti į namus maišelį 
>> saldainių. Reikia įsiminti, kad ji tokius mėgsta, kada nors nupirksiu, 
>> kai Ilonos kova su centimetrais pasibaigs (Dieve, mano... Aš? Uošvei? 
>> Saldainius? Iki ko prisigyvenom...) „Ilona, saulele, na kam tu su jais 
>> kariauji“ – kuždu aš jai vakare į ausytę. – „Centimetrai juk tokie 
>> mažyčiai, o tu tokia didelė...“ Taip ir nespėjau užbaigti. Tiek to. 
>> Laikysim tą smūgį per ausį lengvu masažu.
>>
>> Šešta diena
>>
>> Viskas. Užkniso. Bandžiau paaiškinti jai, kad vyras turi maitintis 
>> sočiai, kitaip jam niekam neužteks jėgų. Nepadėjo. Bet buvo ir linksmų 
>> dalykų. Stebėjau, kaip uošvis, oi, atsiprašau – tėtis, solidžios 
>> kompleksijos vyriškis, po sunkios darbo dienos suvalgė lėkštutę kažkokių 
>> salotų ir taip natūraliai pasakė: „Aš sotus“. Koks aktorius jame slypi, 
>> pasirodo...
>>
>> Septinta diena
>>
>> Penktadienis. Po darbo – alus, alus, alus, su bulvytėmis, su dešrelėmis 
>> ir jokių virtų daržovių. Aha, įsisvajojau... „Mielasis, sugrįžk namo 
>> anksčiau, šiandien juk skalbimo mašiną atveš...“ Ne, nu bet kokia ster... 
>> atsiprašant. Jos techninio išsilavinimo bet kas gali pavydėti, o ji 
>> apsimeta, kad nesusitvarkys su skalbimo mašina... Vakare uošvė prisėlino 
>> prie manęs, kai ėjau iš vonios ir slapčia įdavė sumuštinį su lašiniais. 
>> Vos neapsiašarojau iš dėkingumo: „Ačiū, mama“... Štai kur herojiška 
>> moteris. Ir kur ji tuos lašinius slepia?
>>
>> Aštunta diena
>>
>> Pravalas. Katinas rado balkone uošvės lašinius. Naktį girdėjau, kaip 
>> puotavo, bjaurybė. Bijojau artintis, nekalbant jau apie atėmimą – visai 
>> sužvėrėjo padaras. Gulėjau, kankinamas nemigos ir pavydėjau. Ryte mama 
>> blizgančiomis iš bado akimis pradingo pas kažkokią kaimynę, o uošvis 
>> pakvietė mane į pirtį. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirties nepasiekėme, 
>> užstrigome pakeliui pasitaikiusioje kavinėje. Namo visi susirinko sotūs 
>> ir gerai nusiteikę, o čia radome alkaną ir piktą Iloną, karštai 
>> besiginčijančią su savo kankinimo įrankiu. Grindinės svarstyklės 
>> atkakliai atsisakinėjo pakreipti savo rodyklę bent keliomis padalomis į 
>> kairę.
>>
>> Devinta diena
>>
>> Krizė. Į svečius užsuko Ilonos draugė. Su tortuku ir buteliu martinio. Ir 
>> labai nustebo, kai jai pasiūlė kažkokius blynelius. Pasakojo Ilonai apie 
>> organizmui daromą žalą. Aš, pasirodo, neįvertindavau šios mielos, 
>> nuostabios pletkininkės ir skandalistės Jolantos. Ot velnias. Per anksti 
>> apsidžiaugiau. Ji padarė tiesiog siaubingą klaidą, pasakė: „Brangioji, tu 
>> sulieknėjai“. Tai tiesiog košmaras kažkoks. Aš seniai pastebėjau, kad 
>> moterys sako tai viena kitai šiaip sau, kad padarytų malonumą. O mums – 
>> toliau kankintis. Ačiū, Jolanta, įkvėpei...
>>
>> Dešimta diena
>>
>> Atrodo, kaupiasi audra. Ilona išsitraukė iš spintos tuos pačius 
>> prakeiktus džinsus. Ir džinsai užsisegė labai lengvai. Keista. Galiu 
>> prisiekti, kad manoji nesulieknėjo nė per centimetrą (tai bent 
>> paradoksas – visi namie kaip skeletai pasidarė, o jai – nieko). Mama su 
>> tėčiu gudriai susižvalgė. Ir čia aš viską supratau – tegyvuoja siuvimo 
>> mašina ir nagingos uošvės rankos. O laiminga Ilona įsitaisė man ant kelių 
>> su lėkštute torto ir, tikiuosi, ilgam pamiršo tą durną idėją. Juk aš 
>> myliu ją, o ne tuos prakeiktus centimetrus.
>>
>> O „etaloninius“ džinsus visgi paslėpiau. Kur – matė tik Micius. Bet jis 
>> manęs neišduos.