į tą pačią temą: raimucka.blogas.lt Ad infinitum* *iki begalybės 2006-07-31, 10:57 Keistas dalykas — kuo protingesni pasidarom, tuo menkesni patampam ir tuo toliau nuo mūsų Dievulis traukiasi. Prieš keliasdešimt tūkstančių metų žemė buvo plokščia ir baigėsi ten, kur pasilipus ant aukščiausio kalno dangus į ją rėmėsi. Dievulis visada stūksodavo toje pačioje vietoje į kokį ąžuolą įlindęs ar stabe išskaptuotas. Maža to, žmonės jį net turėdavo maitinti (vargas mergelėms, kurios per jo pietus dar būdavo nekaltos, bet jau tinkamos dieviškam skilviui). O jis už tai lietaus atsiųsdavo ar saulės, žiūrint, ko tuo metu reikėdavo. Jei neatsiųsdavo, tai būdavo be gailystos supjaunamas į malkas ir jo vietoj pastatomas kitas. Naktį pro dangaus skliaute išgręžiotas skylutes meiliai švietė žvaigždelės… Prieš kelis tūkstančius metų žemė tebebuvo plokščia, bet jau šiek tiek išsigaubusi. Dievai gavo žmogišką pavidalą (nors sakė, kad čia jie mus pagal savo pavidalą sukūrė, bet mes juk atsimenam, kaip jei anksčiau atrodė iš rąsto ištašyti) ir persikraustė gyventi toliau, dažniausiai į kokio kalno viršūnę, kad žmonės bet kada jų nekušintų ir neįkyrėtų. Tačiau laikas nuo laiko Jie mielai nusileisdavo žemyn su mumis pasitusavoti, o gražesnėm panikėm pavykdavo su Dievais ne tik smagiai pasiturkšti, bet ir kokį nesantuokinį titaniuką išperėti. Žinoma, tokio mergininko Dievulio žmona baisiai nervindavosi ir gal net namuose trankydavo puodus su ambrozija, tuom sukeldama žemėj audras ar net drebėjimus. Danguje dieną ratais pralėkdavo Saulės Dievas, o naktį slampinėdavo Mienulio deivė. Pagaliau žemė tapo apskrita. Iš pradžių dar kiek pastypsojo dangaus sferos centre, bet po to buvo nustumta į savo eilę su kitom planetom ridentis aplinkui Saulę. Dievuliui Kūrėjui teko kraustytis kažkur į dangų, prieš tai nuknakcinus savo išvirkusius giminaičius. Prieš du tūkstančius metų paskutinė žemės mergelė gavo dieviškos sėklos, bet ir tai ne tiesiogiai, o per pasiuntinį Archangelą tarsi dirbtinio apvaisinimo klinikoje. Tačiau Dievulis vis dar prižiūrėjo viską iš aukštybių, nors iš taip aukštai įžiūrėti kiekvieną tik su jo valia nuo galvos krentantį plauką tikriausiai buvo nebelengva. Juk ir galvų visą laiką daugėjo. Galiausiai mes pasidarėm gudrų teleskopą Hubble ir pamatėm, kad keliasdešimt tūkstančių tokių Saulių sudaro vieną galaktiką, keliasdešimt tūkstančių tokių galatikų sudaro spiečius, keliasdešimt tūkstančių tokių spiečių sudaro superspiečius,o už jų dar toliau kažkas spingsi. Ir kai pasidarysim didesnį teleskopą, tai pažiūrėsim dar toliau. Jau dabar ta mūsų Saulelė prieš Berenikės Garbanų superspiečių, kurios kampe ji su Paukščių taku kažkur dulka, yra daugiau kartų mažesnė, negu vandenilio atomo protonas prieš Saulę. O kur ten aš? Dėl vieno tikrai aišku — nei Dievo sūnų, nei dukrų daugiau pas mus tikrai negims, nes nėra tokios moteriškės, kurios gimda atlikytų visos tos begalybės Kūrėjo bent vieno spermatozoido pirstelėjimą. Dabar aš ir galvoju — kiek reikia turėti naglumo ir kokio dydžio didybės manija reikia būti apsėstam, kad šiais laikais įsivaizduotum, jog Dievulis klauso, kaip tu jam meldiesi ir prašai leisti bent kartą laimėti Teleloto ar išsigydyti savo hemarojų. Meta jis sukęs Malino galaktiką ir bėga bausti kokios nors Bronės Kalabinskienės, suviliojusios Domicelės Pabarškienės vyrą. Ir ne šiaip sau bausti, o teisingai — numesdamas jai, gyvatei, ant tako banano žievelę, kad ji griūdama išsisuktų savo kojas, kuriom švytuodama ir nusidėjo. Žodžiu, manau, kad jau laikas tvarkytis ant savo kosmoso dulkės patiems. Ir drąsiai galit šaukti visa gerkle: “Dievas šiknius ir gaidys!” Jis jau per toli, o mes per maži, kad tai turėtų bent kokią reikšmę.