Siūlau perskaityt labai neblogą straipsniuką (bent jau nuo II dalies tolyn): http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=22202019 Citata: "Po Rusijos krizės vyravo noras griauti sistemą ir smogti valdžios elitui. Per dabartinę krizę, kaip liudija prezidento rinkimai, „protesto“ mąstymas esmingai pakito. D. Grybauskaitės rinkėjo siekinys buvo nebe aklai daužyti ir griauti, bet „perkrauti“, Baracko Obamos žodžiais tariant, sistemą ir apvalyti elitą nuo puvenų. Tąkart vyravo keršto ir ressentiment nuotaikos (Naujoji sąjunga, Rolandas Paksas); šįkart lėmė ir griežtai kuopiančios, ir kuriančios lyderystės derinio poreikis. Kai kas abejoja: iš kur tas tariamas D. Grybauskaitės ryžtas iškuopti politines Augijaus arklides, jei ji visur bando eiti vidurio keliu, neturi aiškios ideologijos ir krypties? Ją remia ir Algirdas Brazauskas, ir Vytautas Landsbergis. Ji sako pritarianti viskam, kas gera ir socialdemokratų, ir konservatorių, ir liberalų pažiūrose. Ar tai neliudija pasaulėžiūrinio bestuburiškumo ir prisitaikėliškumo? Gal ji viso labo – neprincipingą laviruotoja tarp dešinės ir kairės, tarp partijų ir grupuočių? Kur tas tariamas ryžtas, jei visur – tik tarpiniai variantai, eklektika, kompromisai? Šitaip galvojantys nelabai nutuokia, kas yra politinė lyderystė. Aristotelis mokė, kad dorybė yra vidurio kelias tarp dviejų kraštutinumų, esantis arčiau kurio nors vieno iš jų. Prezidentavimo tradicijomis turtingose JAV vargu ar rastume principingesnio politiko pavyzdį nei Abrahamo Lincolno. Ideologinis konfliktas dėl vergvaldystės jo prezidentavimo metais baigėsi pilietiniu karu. Tačiau radikalieji abolicionistai jį visąlaik kaltino neryžtingumu, neprincipingumu ir neapsisprendimu anksčiau ir radikaliau pradėti kovą su vergvaldžių valstijomis. Iš tiesų Lincolnas rinkosi vidurio kelią tarp nežabotos vergvaldystės Amerikoje ir kraštutinių abolicionistų politikos, būdamas arčiau pastarųjų, bet netapdamas vienu iš jų. Šiandien beveik niekas neabejoja, kad aristoteliška Lincolno laikysena buvo teisinga ir išmintinga. Jis elgėsi kantriai ir nuosaikiai, nepuldamas kovoti ir griauti, kol dar atrodė įmanoma susitarti, nors buvo griežtas bei principingas vergystės priešininkas. Geras politikas, siekiantis prezidento posto, turėtų sekti Lincolno pavyzdžių, užuot klausęs radikalų ir pamokslautojų, žūtbūt mėginančių jį priplakti prie kurios nors partijos ar grupuotės. Idėjinė kryptis, principinės pažiūros ir takoskyros išryškėja tada, kai reikia, o ne tada, kai kas nors to garsiai ir labai nori. Politikas savo principingumą ir drąsą įrodo ne tuo, kad aštriu publicisto stiliumi doroja vienu kartu visus oponentus ir visą pasaulio blogį, bet tuo, kad turi kantrybės ir išminties pasverti visus „už“ ir „prieš“, išlaukti, nepulti į kraštutinumus, kad ir kaip būtų spiriamas tai daryti. D. Grybauskaitė sugebėjo pademonstruoti turinti politinės valios bei ryžto, nenudažydama Lietuvos vien juodomis ir baltomis kraštutinių pažiūrų spalvomis. Kai kam tai akivaizdžiai nepatiko, bet nepatikimas šiuo atveju yra ne jos problema." "Faktas" <Faktas_istrinti_@delfi.lt> wrote in message news:gutglg$9sr$1@trimpas.omnitel.net... > mest visus nafik :)