Taip, yra toks galimas atvejis. Logiška būtų nesuabsoliutinti, bet išskirti kuriais atvejais sutartis tikslinga, kuriais ne. Kitas momentas - ženytis reikia ne apspangus iš meilės, bet blaiviai pamąsčius ir paplanavus "o ką mes darysim apsiženiję ir koks mūsų bendro gyvenimo planas". Jei man pasakys, kad vaikai bus po 10 metų kai padarys karjerą, tai gerai pagalvosiu ar verta ženytis (sakyčiau, be vaikų netgi santuokos (šeimos) prasmės nematau... galima gi susimetus "šmutkes" gyventi - tokiu atveju, matomai, ir sutartį pasirašius). Panašiai ir su mokslais tavo aprašytu atveju - jei tai ženkli biudžeto dalis, tai kito sutuoktinio rizikos prisiėmimo klausimas. Jei prisiima riziką ir jaučia, kad tai bus į naudą šeimai, tai paskui tegul nedejuoja, jei neprisiima - tegul ieško šeimoje kompromiso. Iš esmės nesu prieš vedybines sutartis, bet ši diskusija privertė susimąstyti ir susikračiau sau tokias išvadas: - jeigu gyvenimas tiesiog dėl partnerystės, tai partnerystės sutartį galima ir pasirašyt, susitariant kuris kieno turtas bus išsiskyrimo atveju; - jeigu gyvenimas vardan šeimos ir jos puoselėjimo, tai sutartis, IMHO nereikalinga. Tiesiog kiekvienas sutuoktinis turi stengtis dėl šeimos, o jei vienas mato, jog kitas nepakankamai stengiasi, tai spręsti problemą, o ne arti vienam pačiam ir paskui nagus graužtis. Na o toliau jau kaip kieno kartelė leis: ar gyvens ardamas, ar abu sutars, arba nesutarimo atveju ir tai yra esminiai dalykai - tiesiog išsiskirs. "pjezo" <kaminskiukas_trinti_@delfi.lt> wrote in message news:hs0jpa$k5m$1@trimpas.omnitel.net... > vat tai butent. > pati fainiausia situacija, atbuna vyrukas sponsorium, veliau zmonele na > leiva nusuka ir pasiuncia vyreli, o anas dar ir tai kas is jo uzdirbto > turto liko padalina per puse ir abu turi lygiai neziurint i nuopelnus. > ne, atsiprasau, vyras tures daugiau- jam dar ragai liks... >