"Kas yra baudžiauninkui LAISVĖ?" pilietis.delfi.lt/voxpopuli/kas-yra-baudziauninkui-laisve.d?id=56299229 Stebint kas vyksta, nejučiomis ateina palyginimas. Kai po JAV pilietinio karo vergovė buvo panaikinta, džiaugsmas truko labai neilgai. Paleisti į laisvę vergai nebežinojo, kur eiti ir ką daryti. Didelė dalis tiesiog išmirė iš bado, o kiti gi grįžo pas saviškius vergvaldžius ir puolę ant kelių maldavo priimti atgal. Man šis klausimas labai primena Stalino nusistebėjimą 1939 spalį. Kodėl lietuviai, turintys turtingą istoriją, taip lengvai asimiliuojami lenkų, vokiečių, rusų ir net gudų? "Vytautas Sinica. Vasario 16-oji - lemtingas pasirinkimas, leidęs išlikti lietuvių tautai" 3w propatria - tauta siekia save valdyti, o to nesiekianti, tarkime, galvojanti, kad geriau priklausykime kam nors, kas mus valdys, kad tik būtų materialiai geriau, sočiau ar saugiau gyventi, pagal tarptautinę teisę net negali vadintis tauta. Tai tėra etnosas... bendruomenė. - Kaip galima apibudinti siandienini Lietuvos etnosa po Nepriklausomybes atgavimo? Kaip is rusiskos komedijos, kuri etnosui sukelia nostalgija: - Kas cia gaidys, - visi kaliniai is baimes i kampus sulindo. - Jis, jis... ne as, - keletas isstenejo - As dabar cia busiu jusu gaidys ! - isdidziai nustate tvarka musu valstybes elitas "R.Sadauskas-Kvietkevičius. Pribrendome prarasti laisvę, bet nėra kam jos atiduoti" 3w delfi.lt/news/ringas/lit/rsadauskas-kvietkevicius-pribrendome-prarasti-laisve-bet-nera-kam-jos-atiduoti.d?id=56151769 Esavičius 2012 m. birželis 2 d., šeštadienis .... Kartą su vienu labai žymiu „šoumenu“ užsukome į senamiestyje buvusį vieną aplinkosaugos departamentą. Jam vadovavo neaiškaus amžiaus „moterė“, viena iš feministinių A.M.Pavilionienės pasekėjų. Užėję pas ją į kabinetą buvom labai džiugiai sutikti. „Moterė“ liepė savo sekretorei atnešti kavos ir konjako. Mano kompanjonas nusistebėjo ir paklausė ar ji nebijanti taip, darbo dienos viduryje, gerti konjaką? Man ligi šiol įstrigęs atmintyje jos atsakymas: „Na jau, ko bijoti, Maskvos jau nebėra, dabar mes patys sau šeimininkai, TODĖL DAROM KĄ NORIM“. Apgailėtina. Laikinai paleistų į laivę vergų lėbavimas, nei kiek nesusimastant nei apie pasekmes nei apie realybę. Juk griežtai lakomas vergas, kai jį paleidžia į laisvę, mėgaujasi nebaudžiamumu, todėl daro vis daugiau nusikaltimų, o vėliau tiesiog degraduoja arba grįžta pas savo šeimininkus vergauti toliau. Paskaitykite JAV vergų išlaisvinimo įstoriją. Tie kam suformuota vergo savivoka iš jos nebegali išsilaisvinti. Jiems pastoviai reikalingas botagas ir meduolis. Patys jie nesugeba sukurti pridėtinės vertės ir nesugeba gyventi bendruomeniškai. Jie prasiskolina ir sužlugdo/iššvaisto viską kas jiems, istorijos vingrių pasekoje, atlieka nuo buvusių šeimininkų. Mūsų ilgai prievartautas „elitas“, netekęs vieno šeimininko ir susipainiojęs savo vergiškame „darom ką norim“, jau dabar karštligiškai ieško naujo vegvaldžio iš kurio galėtų gauti nurodymus kaip elgtis. Laisvai gyventi jie nesugeba, prie Maskvos valdymo jie grįžti nebegali, todėl jų akys vis dažniau krypsta į Lenkiją. Koks ne kos o šeimininkas. Jų supratimas paprastas kaip ir pas visus vergus, “ Na ir kas, kad nebeteksime savo istorijos, po truputį prarasime kalbą, nebeteksime laisvės ir didžiosios dalies bendruomenės, bet užtat pagaliau bus ŠEIMININKAS, kuris nurodys ką daryti ir kurį galėsime keikti (tyliai) dėl savo nesekmių.“ Sovietijoje išdresiruota Lietuviška „inteligencija“ (Solženycinas įvardino tiksliau – OBRAZOVANŠČINA) vėl po truputį pradeda ruošti Lietuvius lenkų kalbinei ir įstorinei invazijai (pav. Lietuvių kalbos „saugotojų“ A.Smetonos ir I.Smetonienės straipsniai, taip pat grubus lenkiškos istorinės interpretacijos leidinys „Suvalkų sutartis, faktai ir interpretacijos“ siekiantis išteisinti lenkų niekšybę ir t.t.). Visa tai ilgai siekiančių planų mentaliniai pamatai prievartaujantys Lietuvos visuomenės viešąją nuomonę.