Mes norime taikos ir pokarinio susitaikymo, kurio pagrindas – tiesa ir atmintis. Europos Parlamentas tai pasakė savo 2005 m. rezoliucijoje apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje ir Parlamento prezidentas – taipgi Europos vardu – prieš savaitę Strasbūre. Ten buvo paminėtos 1949 m. didžiųjų tremčių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos 60-osios metinės. Šio turinio pareiškimą atidarydamas visumos sesiją paskelbė Europos Parlamento prezidentas Hansas Gertas Poetteringas, iš kurio kalbos dar pacituosiu: "Tai mūsų, europiečių, moralinė pareiga ir pamatinė priedermė, kylanti iš mūsų bendrųjų vertybių, pagerbiant tokios daugybės aukų atminimą pakartoti mūsų griežtą ir aiškų baisių nusikaltimų, kuriuos Sovietų Sąjungoje įvykdė totalitarinis komunistinis režimas, pasmerkimą. Negana to, aukos reikalauja objektyvaus, gilaus ir esmingo praeities tyrimo..." Po dviejų dienų susirinkome, dalyvaujant H.G.Poetteringui ir daugelio šalių europarlamentarams, prie Baltijos valstybių 1941 m. pirmųjų tremčių aukų atminimo lentos, kuri jau 2006 m. mūsų pastangomis įrengta viename Parlamento fojė; padėjome gėlių, pagerbėme tylos minute, kalbėjome. Vis dėlto vienas ano vakaro debatų bruožas padarė nedylantį įspūdį. Didžiuliame visumos posėdžių amfiteatre kairysis sparnas buvo visiškai tuščias. Tik du socialistai ir vienas komunistas, kurie kalbėjo pagal sąrašą, ir tai olandų socialistas pakalbėjęs išsyk išėjo. Liko socialistė estė. Ištisai tuščios kėdės nuo liberalų iki komunistų buvo iškalbingiausias pasisakymas. Dėl jo turinio galime tik prielaidas daryti. Boikotas pagal partinę direktyvą? Alergija, patvirtinanti Europos kairės organinį ryšį su komunizmu? Prisitaikymas prie dabartinės Rusijos nuostatų? Bet tik pagalvokite, kokią tarptautinę moralinę prasmę gauna mūsų tremtinių kančios. "Kas tuos kaulus atgaivintų, kur po žemėmis pabalę?" O štai jie kalba. Idomu ka GENTVILAS tuo metu veike? - Alubaryje sedejo?