> Apie tai:
> http://blog.tabini.ca/2009/04/30/the-myth-of-the-myth-of-self-commenting-code/ 

Nelabai supratau, ką šituo nori parodyti. Tas įrašas labiau pagrindžia 
mano poziciją, nei tavo.

> Šiuo atveju statistika yra daug arčiau kūno, nes ji atspindi objektyvią 
> realybę.

Kokiu būdu?

> Nesutinku. Komentarą bet kada gali pašalinti ar pataisyti,

„As long as there are illdefined goals, bizarre bugs, and unrealistic 
schedules, there will be Real Programmers willing to jump in and Solve 
The Problem, saving the documentation for later. Long live Fortran!“

> tačiau, kai 
> jo nėra, nors reikia (prireikė) ar gali prireikti

Bijočiau komentarų, kurių nereikia, bet _gali_ prireikti. WTF?

> -- kur kas 
> sunkiau/prasčiau; tokiu atveju rezultatas aiškus: komentuosi kodą arba 
> kassyk laipiosi ant to pačio grėblio...
>>> tai nenustebčiau, jei net pačiame „gryniausiame“ kode aptiktum min.
>>> 10+ % komentarų.
>>
>> O kiek aptiktume naudingų komentarų?
> 
> O alternatyva -- jokių komentarų? Tada -- daug, LABAI DAUG...

Kodėl manai, kad LABAI DAUG?
Tarkim visos eilutės komentuojamos, bet komentuojamos stiliumi:

//add a and b and store result in tmp
tmp = a + b

Gausi komentarų ir kodo santykį 1:1, o naudos?

Jau geriau jokio komentaro, nei prastas komentaras, ar dar baisiau — 
klaidinantis.
Vėlgi, pasikartosiu: aš neneigiu komentarų reikalingumo, bet 
prieštarauju, kad apie jų ar kodo kokybę galima spręsti pagal kažkokią
statistiką.
Na nutars PM, kad kode turi būti mažų mažiausiai  10% komentarų, na
prirašys programuotojai tuos 10% aukščiau nurodytu stilium ir ką?

O šiaip tai geriausiai IMHO apie tai parašęs (ir daugiausia įtakos
mano požiūriui turėjo) yra McConell'is:
Code Complete, Chapter 32, Self-Documenting Code.


ic
--
http://rimantas.com/