Vat pamenu mano tevu laikais - zmones buto laukdavo 10 metu, telefono kokius 
5, paskyros ziguliuikui irgi panasiai. Bet sededavo ir laukdavo. Dabar 
paprasciau - tik babkiu turek. Ir tai sakykime buvo butini daiktai.

O dabar klausimelis, gal labiau o.psichologija tema bet ner tokios. Teko 
bendruati su zmonemis, kuriems statytis nama (statyba suprantu nuo to, kad 
priimi toki sprendima iki irengimo tinkamo gyventi ne statybu aiksteleje) 10 
metu, taupyti automobiliui pora metu idedant visas seimos pajamas, telefonas 
uz menesio alga. NAHUJA??? Nahuja zmones tai daro? Kas idomiausia, kad kai 
pasiklausai, tai zmones uzsiklynija ant to, kame mano turintys supratima. 
T.y. namus ilgiausiai statosi diplomuoti statybininkai, neproporcingai 
brangius karucius perka autobildo prenumeratoriai ir panasiai.

Realiai - taigi gyveni tik viena karta. Man namo statyba uztruko 1.5 metu, 
paciam nei plytos nepakelus. Ir tai uzpiso negyvai, laikau tai didele 
klaida. O kai tam atiduodami ilgi metai ariant paciam... Negi tikrai cia ash 
vienas toks islepintas ir neuzsispyres, kad man atrodo, jog del kazkokio 
materialaus daikto tiek arti nu labai jau neverta...