štai ką mąsčiau šįryt eidama į darbą. prisiminiau varnos užvestą
diskusiją ir straipsnį apie Lembo kaimą kažkuriame Šatėnų numeryje.
skaitant tą straipsnį į akis krito lietuviško mentaliteto atspindžiai
kaimo žmonių kalbėjime. antisemitizmas lietuvio kaimiečio sąmonėje
labai giliai įaugęs, nuo seniausių laikų (miestiečių gal ne tiek.
betgi Lietuva dar ir dabar tebėra iš kaimo). atseit, žydai "nieko
nedirbdavę, tik bizniavę" važinėdami po kaimus. tarsi tas važinėjimas
nebūtų darbas, tarsi jis savo malonumui, o ne duonai užsidirbti. tame
straipsnyje atsiskleidžia lietuvio kaimiečio mąstymas - žmogaus,
neseniai išlindusio iš urvo. tai daugumos, o gal ir visuotinis mąstymas,
tradicinis. o kas pasipriešins, pakels maištą prieš tradiciją? reikia
būti labai stipriam arba bepročiui, kad pakeltum tikrą maištą, ne tą,
kuris iš esmės ir pats yra tradicija, kaip, pvz., paauglių maištas
prieš suaugusiuosius, apie kurį visi žino, kad jis užklumpa tam tikrą
amžių ir yra laikinas. tikras maištas yra naujas poelgis, netikėtas
visiems ir daugelį šokiruojantis. daugelis jį smerkia, garsiai, o
pritaria vos vienas kitas ir dažniausiai tyliai. kaip galėtų tradicinis
lietuviškas antisemitizmas staiga virsti visuotine tolerancija žydams?
gal per kelių kartų mirtį, po kokio šimto metų. tikrai ne staiga ir ne
per teismus. ir, ko gero, su sąlyga, kad žydai nustos save laikyti dievo
išrinktąja tauta, nes niekas nemėgsta besikeliančių virš kitų. bet
juk tai žydams reikštų prarasti savo identitetą, nes tektų atsisakyti
savo tikėjimo? 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16569