jo, va vava, apie Kinijos kultūrą. Staiga visi snobai sulindo ten, greit
vemsiu. Kaip į lenkų braškes. Kinų kultūra ne tiek aukšta, kiek
pažengusi toliau nuo Europos kokį 1000 metų. Kiekvienas, bent kiek
žinantis kinus, nervus gadinasi tuo klausimu. Ypač gerai pabuvus pas
mikimauzinį Šaolinio vienuolyną. ,br>Gerai prisimenu tokį Oxfordo
grietinėlės konf. Xianyje. Sėdi visa profesūra/nomenklatūra ir
aiškina vargšams vietiniams kinų intelectualams. Atseit, mes pirmi
pastatėm Jums geležinkelį, todėl jūs kinai dabar gaminate
kompiuterius. Ir tokie patenkinti plekšnoja kinams per pečius. Bliat. Po
tokio Oxfordinio farso pasigaunu Styvą, kuris čia jau knisasi kokius 10
metų, beje tos Oxfordinės žiurkės buvo jo bosai, ir klausiu - Ar Tu tuo
briedu tiki. Sako jis, - ką tu, sako, - aš ištisai jiems siunčiu
monografijas apie Kiniją, kad jei britų imperija būtų okupavusi Kiniją
taip kaip Indiją, tada britų parlamentas dabar būtų Pekine
posėdžiavęs. Ir dar sako, jis, - jie neskaito. Štai tau ir Didieji
kultūros adeptai. Tfiu.Dėl poezijos tas pats. Opera pas juos aukštumoj
su visais kalbiniais libretais, tai iš tiesų milžiniškos Kinijos
kultūros dovana pasauliui. Ir be kinų kalbos ta opera yra nulis. Bet
poezija akademine prasme - tai ... arba "što vižu, to poju" arba haiku
patarlės ir priežodžiai Daoistiniam onanizmui išreikšti. Galų gale,
Tu m.m.u., man kaip durnam kaimo bernui paaiškink, kaip izoliacinė
monosilabinė kalba gali turėt kažką panašaus į normalią poeziją? Ir
koks normalus strategas kurs rimtą poezijos mokyklą/struktūrą, kad toks
reiškinys vienskiemenėje kalboje įgautų bent minimalius kanonus. Iš
anskto ačiū.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17119