Prisipažinsiu neperskaičiau knygos iki galo, nes Pavargau, o taip daug tikėjausi. Kada pradėjau kalbėti apie romaną su draugais, mano emocijos sujaudino net tuos, kurie šiuolaikinių liet. romanų neskaito. Tai gal yra apie ką kalbėti, jei emocijos tokios ryškios. Manau akcentas toks – romanas parašytas vaizdiniais tam kad būtų vartojamas. Man priminė 3D "making" filmus, kur įtaigiai įpiešiamas virtualus vaizdas. Gal ir Lietuvoje kas nors nufilmuos šį kūrinį, nes toks tokį turėtų traukti. Kas liko nepastebėta, tai dievo ar dvasios nebuvimas, kas visiškai netinka istoriniam romanui. Jos kūrinys ir herojai ir piešiamas pasaulis neturi sielos. Visi nuspalvinti paveikslai – jos neblogos vaizduotės kūriniai, bet niekas nesujaudina, kaip spektaklyje, kur vis jauti sceną. Erzina tie istorinių dokumentų aprašų intarpai. Esu daug archyvinių dokumentų skaičiusi, ir tai jos knygoje viso labo prisegta kaip iliustracija. Kokia tų terminų prasmė? Bajorų šeima visiškai negyva, charakteriai kaip už stiklo patalpinti. Nei jie turi pareigų, nei žino dėl ko gyvena. Keisčiausia man iliustratyvaus apsiblaususio bajorėlio figūra, kada aplinka ir varguoliai patalpinti vaizdingame katarsyje: ryškūs, net ir klaikūs. Yra siužetas: didiko name šveičiama asla, gramdomas purvas - man primena Žemaitės kūrybingai atskleistą baudžiavą ir jau apdainuotą valstiečių buitį socializmo leistuose kūriniuose. Skaičiau bajorių Puzininos, Tyzenhauzaitės istorinius romanus, negalėjau atsitraukti nuo aprašomų vaizdų, jie tiesiog įtraukia į įtaigų šalies istorinį audinį, kur kiekviena asmenybė turi pareigas šeimai, tautai, tėvynei, dievui. Juose nėra siurrealistinių siaubų, bet šviesa ir tamsa grumiasi tokiose plonybėse, kad atrodo kvėpuoji to šimtmečio oru, išgyvenimais. Va ta dvasia… jokia dvasia Silva Rerum taip ir nenuausta. Nejaučiu brokinio kilimo. Visi sumaitoti kažkokiame tamsiame dvasiniame purve, į išorę išversti tik viduje esantys viduriai (21 amžiaus relikvijos). Man atrodo, krikščioniškoje aplinkoje gyvenanti tos epochos karta, net tamsiausioje kertelėje matė prošvaistę, giedrą. Bet tautai dabar penktasis laikraščio puslapis įdomiausias, kodėl jos tuo nepamaitinti. Tai kaip menas gelbės pasaulį? Tiesiog išleista romano 2 dalis (neskaičiau) privertė mane paieškoti ką kiti apie tai galvoja. Pagarbiai, Elė -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15684