Recenzijos autorė šiaip yra XIX a. lietuvių literatūros specialistė,
tad nenuostabu, kad vien 'simpatinių ryšių' barokui nepakanka ir ji
nejunta pačios baroko dvasios, jo šerdies. Priešingai nei
Sabaliauskaitė  puikiai pagavusi ir epochos aromatą, ir dvasią, ir,
priešingai, nei čia teigiama, puikiai užčiuopusi būtent
dekartiškąsias įtampas. O šventybės ir sekuliaraus vulgarumo samplaika
kasdienybėje atskleista meistriškai - man bene puikiausia scena, kaip
novicės po įšventinimo euforijos valo prastuomenės prispjaudytas
grindis... Recenzijoje kritikuojamą autorės ironiją ir skvarbų
žvilgsnį galima aš laikyčiau brandaus proto ir talento ženklu.
Apskritai, perskaičius recenzijoje išvardintus priekaištus nelabai
aišku, koks romanas recenzentę idealiai tenkintų - neironiškas, su
archaiškais autentiškais dialogais, parašytas "ne populiariai",
akademiškai prisodrintas filosofijos? Dar vienas tradicinės lietuvių
literatūros kūrinys? Gal nereikia... Kaip tik dėl to "Silva rerum"
atrodo kaip gaivus oro gurkšnis. Atrodo labiausiai Speičytę įsiutino
reklama ir sodrus kūrinio sensualumas. O man - patiko.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15684