jau visą savaitę girdžiu kalbas apie mirtį. pats daviau intervių šita
tema. Iš vakaro sapanavau tokį sapną: Benediktinai ir pranciškonai
pastatė du naujus vienuolynus Vilniuje. Abu - šalia bernardinų
bažnyčios - tolėliau už Onos bažnyčios, prie Vilnelės. Atėjau abu
apžiūrėti. Bernardinai padarė altorių, milžinišką - kokių 30 m
aukščio ir kokių 10 m pločio. Visas altorius - juodame fone baltos
kaukolės. bet kaukolės netikros, kokių 15 cm dydžio. Gal iš marmuro ar
kaži kokios medžiagos - bet tviska, poliruotos. Nueinu pas pranciškonus
- lygiai tokio paties dydžio altorius, tik atvirkščiai - juodos
poliruotos kaukolės baltame fone. Kažkam, stovinčiam prie manęs, sakau
- matai, bernardinai į mirtį žiūri baltomis spalvomis.O ryte netikėtai
ir neplanuotai iš manęs ima intervių apie mirtį. Šiandien ryte sutinku
savo prietelį Leoną - tokį ilga ilga balta barzda pasipuošusį
Žvėryno senbuvį. Jis man užduoda klausimą: "Kas vyksta pasaulyje
kiekvieną akimirką?" "Nežinau", - sakau. "Taigi taip paprasta - viskas
sensta",- sako jis man. "Ta prasme, kad mes visi po truputį mirštame. Bet
aš mirties nebijau."O jūs?

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17249