Na ir sodriai tu rašai, cėce. Ir apie Dievą pats to nežinodamas pataikei kaip pirštu į akį. Evangelijoj yra epizodas, kai Petras, patyręs Kristaus galybę ir šventumą, pasakė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš žmogus nuodėmingas“. „Labai myli, todėl ir nesirodo“ - aukso žodžiai. Nes baisu gyvojo Dievo akivaizdoj. Kažkur skaičiau, kad nusidėjėliai po mirties šauks kalnams, kad juos pridengtų, nes negalės pakelti mylinčio Dievo žvilgsnio. Apibendrintai galima pasakyti, kad kiek Dievą pažįsti, tiek esi atsakingas. O dėl manęs arba dėl kitų, cc, tai negi metų metus laikysiesi nuo jo atokiai ir neprisileisi? Juk jis eina artyn, negi bėgsi? Ir iš esmės ne jis gąsdina, bet mes patys savo nuodėmingumo išsigąstam dėl nepasitikėjimo juo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17249