Brazauskas teisybę kalbėjo. jis buvo funkcionierius, t.y. tuomet egzistavusios valdžios galva. lansbergis - profesorius, vienas iš sąjūdžio lyderių, formaliai - niekas. Brazauskui teko gėda laviruoti tarp Maskvos ir Lietuvos. Ir jis ją prisiėmė. prisiėmė buferio iš abiejų pusių likimą. Brazauskas buvo kalnas, ant kurio pasilipęs, arba už kurio užlindęs Landsbergis galėjo mekenti ką norėjo. Visa Brazausko nuodėmė, kad buvo okupacinės valdžios atstovas, bendradarbiavo. Be bendradarbiavimo dar buvo gyvenimas, darbas. Visi bendradarbiavo. Landsbergis gavo LTSR premiją - ir paėmė, nesišiaušė. Brazauskas dirbo su okupacine valdžia, bet visi jo darbai buvo Lietuvai, t.y. galvojant, kad žmonėms būtų geriau. O va Landsbergininkai labiausiai pasižymėjo išparceliuodamsi svarbiausias Lietvos įmones monopolininkams. 20 metųū loja, o nė per žingsnį nepasistūmėjo, kad Lieuva taptų nepriklausoma nuo Rusijos energetikos. Kiek buvo prie valdžios , nė piršto nepajudino, kad Lietuva sukurtų savo ūkį. Be to, ne Landsbergis iškovojo nepriklausomybę. jis buvo tik vienas iš didelio sąjūdžio. Arčiausiai mikrofono. Be to, ant Landsbergis sugriovė pats save. Su jo vardu susiję negražių dalykų, pvz. savanorių maištas, regis, jo tikslas buvo nuversti Brazauską ir pastatyti V.L.? Diktatoriumi? na, čia šnekos, bet vieną dalyką esu girdėjęs savo ausimis, ir tai yra užprotokoluota teismo byloje: Lietuvos saugumo Telšių skyriaus viršininkas buvo nužudytas (nuvežtas į pamiškę ir nušautas) savo pavaldinių už tai, kad jiems kilo įtarimas, jog jis balsavo už Brazauską. Čia yra teisiamojo, to kuris nuspaudė gaiduką,žodžiai teisme. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17471