Arba tu vakar gimęs, arba tau alshaimeris. Pvz. 1965,1975,1985 niekas su niekuo nekolaboravo. Nes nebuvo su kuo kolaboruoti arba nekolaboruoti. Kas dirbo partijos komitete, komjaunime, milicijoje dirbo atvirai, už algą. Buvo saugumas, verbuodavo skųsti. Sakydavo, kad kiekvienoje grupėje yra po saugumietį, bet manęs niekas neverbavo, nepažinojau nė vieno užverbuoto ir nebuvau matęs nė vieno tikro saugumiečio. Nedidelė garbė būti skundiku, bet ar jie kolaboravo? Sunkus klausimas. Kolaboruoji kai priklausai vienai pusei ir burkuoji su kita. O tada buvo tik viena. Tai lygiai kaip mane mūsų saugumas užverbuotų ką nors šnipinėti - ar tai jau irgi būtų kolaboravimas. Visi keikė, visi šaipėsi iš rusų ir tarybų valdžios visi pasakojo ir klausėsi anekdotų, bet vadinti ją okupacine ar šokinėti prieš ją norinčių buvo nedaug, bent jau blaivų. Kad Lietuva galėtų būti ne LTSR, net ir pvz. 1985 m. niekam neatėjo į galvą. Ir gerai, kad neatėjo. Nes ir anoje pusėje neatėjo į galvą, kad tokia Lietuva gali atsiskirti. Nes jei būtų atėję, tai būtų pasirūpinę, kad neatsiskirtų. Ir jei galvoji, kad anais laikais buvo dvi stovyklos ir visą laiką kažkas kovojo, o kažkas kolaboravo, tai tikrai esi arba vakar gimęs arba atmintį praradęs. Buvo Sadūnaitė ,Terleckas, Amerikos balsas – bet ne stovykla. Gerai kad jie buvo. Bet dar labiau buvo kolektyvinė pasąmonė, iš kurios gimė Sąjūdis, ir negalima sakyti, kad koks nors Landsbergis pažadino tautą ar atvedė į nepriklausomybę. Sąjūdžio taryboje tokio kalibro lyderių kaip Landsbergis buvo gal dvidešimt. Jam garbė, kad jis ten buvo, bet ne jis vienintelis. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17471