Dieną prieš masines žudynes į Utojos saloje vykstančią Darbo partijos
jaunimo vasaros stovyklą buvo atvykęs šiai partijai priklausantis
užsienio reikalų ministras Jonas Gahr Store. Čia jis diskutavo apie
aklavietę, į kurią pateko Izraelio ir Palestinos valdžios derybos.

Atvykus į salą, jį pasitiko jaunimo organizacijos nariai,
reikalaujantys, kad Norvegija pripažintų Palestinos valstybę.
„Palestiniečiai privalo turėti savo valstybę, okupacija privalo būti
nutraukta, siena privalo būti nugriauta ir visa tai turi būti padaryta
dabar“, sakė užsienio reikalų ministras, susilaukdamas audringo
klausytojų palaikymo.

Tą pačią dieną Darbo partijos jaunimo lyderis Eskilis Pedersenas
(nuotraukoje antras iš kairės po užsienio reikalų ministro) pareiškė,
kad jo organizacija nori, jog Norvegija įvestų vienašalį ekonominį
embargą Izraelio prekėms. Jis taip pat sakė, kad organizacija imsis
aktyvesnės Artimųjų Rytų politikos ir kad norvegai turi pripažinti
Palestiną. Taikos procesą reikia pastatyti į naujas vėžes, sakė
Pedersenas.

Matyt, šie pastarosios savaitės įvykiai ir buvo paskutinis lašas,
pažadinęs Breiviko ir jo galimų talkininkų (jei tokių buvo) įniršį.
Jausdamas artėjančius neišvengiamus poslinkius Norvegijos užsienio
politikoje, jis ryžosi barbariškam teroro aktui, taip perkeldamas arabų
ir žydų konfliktą iš Azijos į Norvegiją.

Neretai reiškiama nuostaba, kodėl teroro banga užgriuvo tokią taikią
ir ramią šalį. Atrodo, tie dalykai šįsyk yra susiję. Norvegija
sumokėjo savo kainą už aktyvią užsienio diplomatiją ir nenuilstamą
taikdarišką misiją Artimuosiuose Rytuose.31

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18423