Lietuviai savo mirusiuosius laidodavo medžiuose, žemėje arba degindavo. Taip kad neverta ginčytis, Li. Kas kita dėl tavo paminėtų "dūšelių". Jeigu jas reikia "atkabinti" ir jeigu joms reikia keliauti toliau, vadinasis, yra amžinasis gyvenimas, o jei amžinasis, tai jis nesibaigia kaip šis, laikinasis. Taigi aš niekaip nesuvokiu tavo logikos, mąstymo, Li. Jei turi laiko, paaiškink. Dėl kremavimo. Tai nekrikščioniškas paprotys, kūnus degina pagonys, nors dabar dėl kažkokios priežasties su tam tikra sąlyga Bažnyčia leido kremuoti. Šiaip krikščionys tiki, kad kūnas yra Dievo Dvasios šventovė, ką jau bekalbėti apie sielą, apie kurią net Li kalba. Dabar mada "nieko nežinoti", taip sakydamas tarsi pasidarai "protingesnis", nors čia slypi ne kas kita kaip panieka žmogui, jo prigimčiai. Lygiai kaip ir sudeginti kūną reiškia negerbti jo. Dabar plintantis deginimas yra mados dalykas, ne daugiau. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18887