Štai gerb. Darius K. rašo: "Tvirčiausia senojo respublikoniško Lietuvos
pasakojimo atrama buvo Statutas, keletą amžių telkęs skirtingų
kultūrų žmones į vieną Lietuvos tautą. Jis įtvirtino meilę ir
ištikimybę savai Respublikai kaip esminius visuomenės gyvenimo
principus. Anot Statuto, svetimos tautos žmogus galėjo tapti savas ir
Lietuvoje įsikurti tik už savo nuopelnus toje respublikoje ir tik
prisiekęs būti ištikimas ir geranoriškas [vernym i zyčlivym] tai
valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.13 Taigi – geranoriškas.
"----- --- Jau senai man kirbėjo mintis, kad Lietuvos statutas turėtų
gulėti ant kiekvieno seimo nario stalo ir sufleruoti jam prieš priimant
kokius nors sprendimus. Ir ne tik ant seimo nario, bet ir ant KIEKVIENO
TEISININKO.  Nes šis teisynas yra pagrįstas PAPROTINE TEISE kaip ir
Anglijos visa teisė. Šis teisynas buvo kuriamas šimtmečius ir nuolat
tikslinamas kol tapo kone tobulu Statutu. Neaiškiais klausimais, tokiais
kaip pvz.  dabar iškyla dėl Kedytės, būdavo kviečiami seni išminčiai
ir  klausiama jų nuomonės. Taip išsiaiškinama iki smulkmenų, netgi
tokių, kad nuskynus obuolį nuo šakos, išsikišusios už tvoros, yra
vagystė, o nukritusį už tvoros, jau ne vagystė:) Juokinga, bet kartais
mažos  smulkmenos kaimynams sukelia dideles rietenas. O mūsų teismai kol
kas neįsileidžia jokių liaudies tarėjų, jokių prisiekusiųjų, kurių
bendra išmintis galėtų nulemti sprendimą ir kuriuos būtų sunkiau
papirkinėti. Argi neatsirastų savanorių, pakankamai protingų
pensininkų, kurie gsa;lėtų dirbti prisiekusiųjų teisme? kodėl iki
šiol mes to neturime? net sovietmečiu nebuvo išdrįsta atsisakyti
liaudies tarėjų. arba aš kažko nesuprantu. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19050