as savo atmezgiau kai pati gulejau su pilvu. palieku mezgima promociutems.
vakar buvau drauges tecio islydetuvese? atsisveikinime? yra sugalvotas
naujas pavadinimas tokiam paprastesniam ritualui, nes pasikeite ir
laidotuviu paprociai. urnos su pelenais jau nebestebina. geliu prasoma
nebenesti. artimiesiems visa ceremonija palengvejo. manau, kad tai i gera.
racionalu. kaskart, kai palydim vyresni zmogu, prisimenu ta jevtusenkos ar
kieno ten eilerasti: i pro otca rodnogo svojego ty, znaja vsio, ne znajes
nicego (krankt turetu prisiminti, mokykloje mokemes). taigi vakar turejau
diena kupina priestaringiausiu emociju. zinojau, kad toli toli uz juros
vienas mazas zmogutis gyvena savo pirmaja gyvenimo diena, ciulpdamas tecio
krumpli. man atrodo labai gerai, kad tik gimusi sunu tevas laiko ant ranku.
tikiu, kad tai pradzia tvirto tarpusavio rysio. ner ko net sakyti, kaip tai
svarbu. o stai skliautuotoj petro povilo sarvojimo salej - zilos galvos,
prisiminimai, grazus zodziai. tai, kas buvo, nuplauke, isnyko. ir gali
ismatuot, kaip kazada sake jona, ta tau likusi gabaleli. arba daug
trumpesni.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19091