na, taip. aisku, kazkam taip noretusi zudyti per atstuma: nuspaudei prie darbastalio mygtuka, ir pif. Kaip kompiuteriniuose zaidimuose. Taciau kartais virpanti tikrove tebera ta pati, kaip Antikos laikais - tik kardus ir kirvius pakeite tobulesni irankiai - kazkaip lyg ir neetiska begiot, apsidrabscius krauju, smegenim ir viduriais. Na, nebent kazkas salia uzmina mina krumuose. Sako, biciuli nusivalyt nuo saves gali ilgokai uztrukt. Tiltus nutiest visada imanoma, jei sugebi isistot i kito zmogaus batus, ir pamatyt pasauli is jo perspektyvos. Ta reikia daryti nuosirdziai, be isankstinio nusistatymo, na, ir laiko uzima - juk neuztenka skaityt analitinius saltinius, reikia ir gyvo, betarpisko bendravimo. Ir, aisku, jumoro jausmo. Pernai Jordane per toki posedi sakiau: jei negali pastatyt tilto, tai gali bent tuneli iskast. Visi kiti dalyviai buvo arabai, tai eme klykti is juoko - sako, va yra kolega is Gazos sektoriaus, jis tuneliu specialistas, pamokys tave, zyda, kaip kast tunelius. Kai supratau, kas tureta omeny, pats susileidau. Skirtingas pasaulio matymas nera kliutimi taikiai sugyventi: konfliktai kyla, kai nenorima suprasti, kad Tavo poziuris nera kitiems privalomas. Ir, aisku, baime del savo tapatybes ir gyvybines erdves. Juk ne skirtingos tapatybes ir pasaulio matymai - kad ir nesuderinami: Nuer ir Dinka, Luo ir Kikuyu, Tamilai ir Sinhala, Armenai ir Azeri Tiurkai, Dungan ir Kyrgyz - lemia konfliktus. Juos lemia baimes del islikimo. Vokieciai ir prancuzai juk pagaliau nebekariauja... O va flamandai ir valonai nenori but drauge, nors tu ka. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19351