vyru pokalbis apie politika primine man metafora apie zmogaus santyki su
tikrove skirtingais jo gyvenimo tarpsniais. Egzistencija atstoja slibinas.
Pirmasis etapas - nekaltas kudikis, kuris nezino, kad egzistuoja slibinas.
Kitas etapas - naslaitis, kuris nesupranta, kas vyksta, nes yra slibino
nelaisvej. Toliau - kankinys, kuri slibinas nukryziavo ant i(si)pareigojimu
kryziaus. Jis soka pagal slibino dudele, nes nieko kito negali padaryti.
Kitame etape renkamasi viena is triju keliu: juokdario, kuris isjuokia
slibina (o slibinui tai nepatinka), kario, kuris kovoja su slibinu arba
mokslininko ( stebetojo), kuris tyrineja slibina. Veliau zmogus nusisuka
nuo slibino ir tampa klajunu. Jis keliauja i vidini pasauli, kad griztu i
isorini ir vel atgal. Taip atsitolinama nuo slibino, taciau tas niekur
nepradingo. Toliau zmogus pereina (turetu pereiti) i nauja lygi -
burtininko, kuris tiesiog susitaiko su slibino buvimu ir paskutinis lygmuo
isminciaus, kuris balnoja slibina ir ima juo jodineti (o gal skraidyti).
Manau, kad musu berniukai, besidomintys politika, yra dabar stebetoju arba
kariu pozicijoj. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19351