prisivirti koses, kvailute, reiskia uzsiauginti tokius vaikus, kad paskui nezinosi ko griebtis. ta proga papasakosiu apie viena zmogu, kuris vaikysteje augo name su kolonomis, ta nama juose parkas su skulpturomis, o tolumoje ganesi nesuskaiciuojamu galviju bandos, tvyrojo ezerai, pilni zuvu, o jurose plaukiojo laivai, gabenantys silka ir auksa. viskas priklause to vaiko tevams. na, mazdaug taip. tiesa pasakius, tai yra ivses istorija, bet ji nemate konteksto, kuriame galetu ja adekvaciai pateikti, tai as ja ispejau, kad ispliurpsiu pirmai progai pasitaikius, ir tuomet ji tegu neklykia apie autorines teises. tam vaikui buvo priskirta tarnaite vardu delfina (zmogus, ne zuvis). taigi tas vaikas uzaugo normaliu zmogum, pareigingu ir protingu. bet, kaip issireiske pasakotoja, is tu, kurie "kur siko, ten paliko". vadinas, visa gyvenima jam reikia delfinos ir tiek. kai jis mokesi mokykloje, syki draugai jo paklause kodel jis vaikstas vis su tais paciais darbuziais. pasirodo, vos tik jis nusirengia vakare ir drabuzius nudrebia, delfina cia pat prisokus juos isskalbia, isdziovina ir sulankscius padeda i lentyna, ant kitu drabuziu. o jis visuomet ima drabuzi nuo virsaus ir rengiasi (gerai dar, kad delfinai nereikia jo aprengti). -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19351