Derėtų tarti porą žodžių apie pamatinę doktriną, kuri padėjo
Lietuvoje įsitvirtinti reliatyvistiniam naratyvui apie sovietinę
sistemą. Jos šūkis: „Neideologizuokime istorijos!“ Būtent
liberalūs intelektualai santarininkai „nėrėsi iš kailio“,
aiškindami visuomenei, kad istorijos nevalia „ideologizuoti“ į jokią
pusę, atseit istorija turi būti „gryna“, jos uždavinys – pateikti
kuo daugiau patikrintų faktų, bet nesikišti į moralinį jų vertinimą.
Šios doktrinos šalininkai vertybinį istoriografijos modelį prilygina
sovietinių ir net nacistinių ideologų taikytam istorijos „valymui“.
Atseit nesovietinė ir nenacistinė istoriografija turi turėti pakankamai
„drąsos“, kad įvardytų net ir tironiškų sistemų „pliusus“,
jei tik tokių buvo. Tą ypač pabrėžia Tomas Venclova,3 kažkodėl
nutylėdamas, kad būtent vakarietiškasis liberalizmas (kuriam, regis,
atstovauja ir pats Venclova) tada, kai kalbama apie nacionalsocialistų
valdymą, taiko smarkiai „apvalytą“ istoriografijos modelį. Bet tai
anaiptol nereiškia (esu tikra, kad Venclova tą puikiai žino), esą
vakarietiškasis liberalizmas tęsia sovietinę ar nacistinę
istoriografijos tradiciją. Sunku suprasti, kodėl faktų atranką, kurią
taiko ir Vakarų istorikai, Venclova staiga ima ir prilygina sovietiniam
istorijos ideologizavimui. Beje, kad kairieji ir liberalieji intelektualai
Lietuvoje griebiasi visiškai vienodos demagogijos, jau savaime daug pasako
apie lietuvių liberalus.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19397