Strategija nr. 1: „Pasipriešinimas okupacijai atskleidė ideologijų
konfliktą.“ Ši strategija yra labai paplitusi, ypač tarp
„santariškos“ inteligentijos ir Naujosios kairės aktyvistų.
Natūralu, kad ir Koršunovas rašo: „Kare ir pokaryje svarbiausias buvo
ideologijų susidūrimas…“ Mano galva, per karą ir po karo
svarbiausias susidūrimas buvo tarp tų, kurie sulaužė tarptautinę
teisę, pamynė žmogaus teises, ir tų, kurie tas teises ir normas gynė.
„Strategai“ paprasčiausiai bando iš diskurso pašalinti teisinę
vertinimo plotmę. Tai padaryti nesunku, nes bet kokia konfliktinė
situacija pirmiausia yra dviejų nesuderinamų pozicijų susidūrimas.
Pavyzdžiui, jei gatvėje kas nors bandys atimti iš manęs rankinuką, o
aš tvirtai laikysiu jį rankose, tai irgi bus dviejų nesuderinamų
perspektyvų susidūrimas: kas iš vagies perspektyvos atrodys teigiama,
iš manosios bus neigiama ir t. t. Tačiau, jeigu žvelgsime per teisinę
plotmę, tada vertinimo perspektyva yra tik viena, ir ji klausia, kuris iš
veiksmų yra teisėtas. Jeigu bandymas atimti rankinuką bus pripažintas
neteisėtu, tada aš, jo neatiduodama, elgiuosi visiškai teisėtai, taigi
kalbėti apie dvi perspektyvas ar „ideologijas“ nebėra prasmės. 
Būtent todėl teisė ir teisingumas nuo Antikos laikų yra laikomi
bendruomenę vienijančiais veiksniais. Siekdama teisingumo ir jo
laikydamasi, bendruomenė turi bendrą interesą ir bendrą ideologiją,
nepaisant galimų kitų ideologinių skirtumų. Būtent todėl
redukcionistinis požiūris, t. y. požiūris į rezistenciją tik kaip į
skirtingų ideologijų konfliktą, yra antibendruomeniškas ir klibina
teisinės valstybės pamatus.

Tačiau, anot Koršunovo, „rezistencijos pervertinimai“, „aukų
ideologizavimas bei šlovinimas“ yra „apgailėtinas triukas“, neva
sukurtas „dešiniųjų medijų diktatūros“ (kaip suprantu, čia
kalbama apie Rimvydo Paleckio vadovaujamą LTV?). Toks „spektaklis“
esą yra tiesiog „neįsivaizduojamas XXI amžiaus Vakarų Europoje“.

Vis svarstau, ar šitaip svaičiojanti intelektualinė Lietuvos
socialdemokratų ateitis tikrai nežino, kad toks „spektaklis“ XXI a.
Vakarų Europoje yra visiškai įprastas, priimtinas, be to, būtent tiems,
kurie su „dešiniųjų medijų diktatūra“ neturi nieko bendra? Juk ne
kas kitas, o buvęs Islandijos socialdemokratų partijos pirmininkas,
Lietuvoje visuotinai gerbiamas Jónas Baldvinas Hannibalssonas pasakė, kad
žavisi lietuvių miško brolių didvyriškumu.10 Kažin ką pamanytų
garsusis Lietuvos nepriklausomybės rėmėjas, jeigu sužinotų, kad
mūsiškiai jaunosios kartos socialdemokratų lyderiai, mokslų ragavę
Vakaruose, tokius pasisakymus laiko „reaktyviu“ ir „apgailėtinu
dešiniųjų medijų triuku“?


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19397