Kitas klausimas, kurį čia būtina aptarti, yra toks: gal kairiųjų ir
liberaliųjų intelektualų vieningai propaguojamas negatyvus požiūris į
rezistenciją ir didesnės dalies jaunimo atsiribojimas nuo ginkluoto
pasipriešinimo idėjos yra pasaulyje plintančio pacifizmo padarinys?

Kone įtakingiausias XX a. filosofinis veikalas apie ginkluotą
pasipriešinimą ir jo legitimaciją yra amerikiečio Michaelo Walzerio
„Teisingi ir neteisingi karai“ (Just and Unjust Wars). Apmąstydamas XX
a. karus ir keldamas klausimą, ar prasminga priešintis, jei užpulta
šalis yra daug silpnesnė už šalį agresorę, Walzeris palygina Suomijos
pasipriešinimą karine jėga (resistance) sovietų Rusijos agresijai ir
vadinamąjį „Miuncheno principą“, t. y. Čekijos apsisprendimą
nesipriešinti (appeasement) fašistinei Vokietijai, darydamas išvadą,
kad Suomijos elgesys buvo morališkai aukštesnis už Čekijos, nors jos
nesipriešinimas taip pat nelaikomas amoraliu, nes yra motyvuotas noru
apsaugoti žmones. Suomijos pavyzdys, Walzerio manymu, yra moralesnis
todėl, kad saugo bendruomenines vertybes, kurios sunyksta, jei nėra
ginamos. Vėlesniuose tekstuose Walzeris teigė: jeigu bendruomenė
nesipriešina agresijai, kyla rimtų abejonių, ar bendruomenines vertybes
ji apskritai laiko vertybėmis, t. y. ar tam tikras žmonių sambūris iš
tikrųjų yra bendruomenė, turinti teisę būti valstybe.  Tokią teisę
pagrindžia tam tikros bendrai pripažįstamos vertybės. Trumpai kalbant,
nuo to, ar bendruomenė priešinasi agresijai, ar ne, iš dalies gali
priklausyti netgi jos teisė turėti savo valstybę.

toliau žr:
propatrialt.wordpress.com/2012/03/05/egle-wittig-marcinkeviciute-nacionalines-etikos-griuvesiai-arba-kaip-nuzudyti-valstybe-jos-intelektualu-rankomis-iii/

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19397