Po antrosios kadencijos Valdas Adamkus visuomenei atvėrė rūsčios
išpažinties knygą – švelnių rankų politikos mirties dienoraštį.
Tai pasakojimas, kaip kultūrinių liberalų projektuota atvira,
moderuojanti, telkianti politika virto savo priešybe – slaptųjų
tarnybų manipuliacijomis, vis gausėjančių priešų paieškomis ir
moraliniu paralyžiumi. Tai gluminančiai skaudi išpažintis, kaip
liberalų ryžtą kreipti aštriausias kritikos strėles patiems į save
bei stengtis garbingai jas atlaikyti išstūmė kritikos baimė ir
neapykanta kitaminčiams. Tai liudijimas, kaip nepriklausomųjų
bičiulystę keitė nepriklausomiesiems skirta Valstybės saugumo
departamento priežiūra, o draugų pokalbius – glėbiais į prezidento
namus gabenamos saugumo agentų sukurptos, dažnusyk falsifikuotos
pažymos. Dramatiškas kalbėjimas apie tai, kaip laisvos visuomenės
siekį išstūmė nepasitikėjimas laisvais žmonėmis, moralios politikos
principus – tylus susitaikymas su neteisėtumu ir niekšybe, vis
abejingesnis brutalių jėgos žaidimų stebėjimas. Prezidento
dienoraštis rodo, kokias dideles ir keistas deformacijas per keletą metų
patyrė pats liberalų žodynas. Pabrėžtinai rūpinęsi kūrybinga
politikos ir kultūros sąveika, vos pabuvę valdžioje liberalai ėmė
tarsi sovietmečio nomenklatūrininkai piktintis kultūros supolitinimu, o
prezidentą kritikuojančius intelektualus vadinti išprotėjusiais.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19421