Todėl kada pilietis, ankščiau įtartas padaręs nusikaltimą, yra paleistas dėl akivaizdžios įrodymų stokos, sukelia visuomenės pyktį. Tačiau kada išaiškėja, kad byla prieš pilietį buvo akivaizdžiai “iškepta”, t.y. pačių teisėtvarkininkų sufabrikuota, nesigirdi jokios svaresnės kritikos nusižengusiems teisėtvarkininkams ir jų vadams. Pareigūnai vis dar lieka nenubausti, o tas matomai reiškia, kad visuomenė ir jos sukurtos teisėtvarkos institucijos dar vis priima tokius veiksmus kaip normalius ir tinkamus teisėtvarkos darbe. Teisėtvarka, teisėsauga – pusiau akla Todėl visai nekelia nuostabos, kada kai kurie mūsų garbūs teisės teoretikai dar vis ryžtasi argumentuoti, jog “anų laikų” teisinėse sąvokose nieko blogo, kad tai “mūsų” (tai reikia suprasti “jų”) gilios teisinės tradicijos, kad vakarietiškos “teisinės valstybės” sąvokos suvaržymai nereikalingi ir kad jie tik apgina nusikaltėlius, neleistinai mažina visuomenės teises. Tačiau vertėtų pagaliau atvirai pripažinti, kad dabartinė mūsų teisėtvarkos, teisėsaugos sistema jau tapus pusiau akla, bausdama tik tuos, kurie atsitiktinai papuola į jos akiratį, o ne tuos, kurie daro didžiausius nusikaltimus. Realybė rodo, kad tai jau - sisteminis reiškinys, glaudžiai susietas su išlikusia teisinių sąvokų painiava, kilusia iš noro nieko nekeisti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19469