Lietuvos Konstitucinis teismas jau kartą įvertino “įslaptintų liudytojų” praktiką ir, pasikliaudamas Europos žmogaus teisių konvencija bei Strasburgo teismo nutarimais, nustatė, kad ankščiau galiojantis BPK 3171 straipsnis, reguliuojantis šią praktika, pažeidžia Lietuvos Konstitucijos nuostatas. Šis įstatymas buvo suformuluotas taip: “Jeigu parengtinio tardymo metu liudytojo ar nukentėjusiojo asmens tapatybę nustatantys duomenys buvo įslaptinti, teismas gali nekviesti tokio asmens į teismo posėdį, o jo parodymus, duotus parengtinio tyrimo metu, balsu perskaityti. Pripažinęs, kad liudytoją ar nukentėjusįjį būtina apklausti teisme, teismas paveda pareigūnui, kuris įslaptina šio asmens duomenis, taip suorganizuoti jo atvykimą į teismą, kad būtų garantuotas asmens tapatybę nustatančių duomenų slaptumas. Tokius asmenis teismas apklausia nedalyvaujant teisminio nagrinėjimo dalyviams. Šiuo atveju apklaustojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo vienas iš teisėjų. ,,,,,,,,,, (toliau žr.desperacija lt.) ,,,,,,, Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 267 straipsnio 5 punktas ir BPK 3171 straipsnis ta apimtimi, kuria negarantuojama teisiamojo teisė pačiam ar per teismą užduoti klausimus įslaptintam liudytojui ar nukentėjusiajam ir dėl to ribojama jo teisė dalyvauti tiriant įrodymus, pažeidžia teisiamojo teisę į gynybą, taip pat į teisingą bylos nagrinėjimą. Tai prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims”. Tad teismas akivaizdžiai pasirinko silpniausią vietą šiose taisyklėse ir ryžosi panaikinti tik teismų diskreciją leisti ar neleisti liudytojus būti apklaustus. Tačiau Konstitucinis teismas iš viso nelietė klausimo, ar neatskleidimas kaltinamajam liudytojo tapatybės taip pat nepažeidžia jo teises gintis? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19469