Maniau, kad tuoj atsiras dž ir ims man prieštarauti. Kad nepasirodė, tai tada pati sau paprieštarausiu. Gal šiek tiek per ir stipriai pasakiau. Nemačiau nei vienos šio filmo recenzijos, tik reklamas, kurios sukūrė įspūdį, kad šis filmas tiesiog nacionalinis pasididžiavimas Būtų gerai, jei taip bųtų. Jei būtų kažkas panašaus į Baltaragio malūną ar bent jau savotiška Robino Hudo lietuviška versija. Negaliu sakyti, kad viskas nepatiko. Geras kostiumų dizainerio darbas, gražūs vaizdai, etnografinis kaimas. Graži, daug žadanti romantiška pradžios scena su Kristinos įkritimu į vandenį ir Tado "gelbėjimu" nutrūksta būtent toj vietoj, kur tarsi turėtų užsimegzti kažkoks meilės jausmas, bet jis taip ir neužsimezga per visą filmą, net ir tada, kai Tadas bando slįptis Kristinos kambary, kur gavęs nuo jos per galvą, kaip neatpažintas objektas krenta į jos lovą, bet ir atpažinusi Kristina neparodo jokio jausmo... Graži mergina, bet prasta aktorė... Vėliau žiūrovui visiškai neaišku už ką Tado draugas Motiejus, tik ką išgelbėjės nuo šlykštynės (labai ryškus neigiamas charakteris) Muravjovo samdinio lenko Janeko kulkos Mantą, staiga ima desperatiškai jį daužyti už Mortą ir kitus žuvusius. Žiūrovas matė tik Mortos ir otiejaus šešėlius miške, ieškančius paparčio žiedo. Kad ir kaip būtų tamsu, užsienio filmose, nors ir netikroviškai, bet leidžiama pamatyti veidus, kad žinotume kas čia per herojai. Atrodo, kad tai smulkmenos, bet jos erzina per visą filmą. Ir ypač tos sutrupintos scenos, šokinėjančios nuo dvaro prie joninių laužo, bet neleidžiančios nieko įsidėmėti, nieko pamatyti, nieko suprasti. Montažo brokas? Režisieriaus neišmanymas, nesugebėjimas pažiūėti žiūrovo akimis? Pusę filmo visiškai neaišku už ką šantažuojamas lietuvis dvarininkas, kurio žmoną kruša tas pats šantažuotojas, kuris turėtų būti ne toks atviras šlykštynė, bet veidmainis, sugebantis apgauti moteris. Tokio vyro, kaip vaizduoja šis aktorius, nei viena moteris neprisileistų. Juolab dvarininkė. Manto brolio skendimo scena turėjo likti kartu su lietuvio dvarininko kautynėmis su sesers vyru, Janeko tėvu, dėl "chalopo" Manto gyvybės ir netyčiniu jo nužudymu, už ką jis vėliau šantažuojamas... iškirpus šią dalį ir nukėlus į pabaigą viskas tik bjauriai supainiojama. Įdomi Šavelio idėja, kad "gerą caro idėją duoti "chalopams" laisvę, ima žlugdyti vietininkas Muravjovas, provokuodamas sukilimą tam, kad tik "chalopai" liktų be žemės. Šią temą galima buvo kur kas labiau išryškinti ir pritemti ją iki šių dienų "perestroikos" išlaisvintų nuo žemės ir Tėvynės naujųjų "chalopų". Baisiai gera tema, tačiau ne visai gerose rankose. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19873