Tai juk jie visada mūsų nori, tie gyvūnėliai, mums reikia apsispręsti. Jei pasiliksiu šitą, nebeturėsiu, kaip paimti iš Grindos kitos nelaimėlės, kuriai skubiai reikės kampučio namuose, ji liks ten tarp virusų, užsikrės per 14 karantino dienų ir gaus galą. Supranti, tokia sistema: priimtus gyvūnus, jei tą pačią dieną niekas nepaima, Grinda laiko karantine ir niekam neduoda, kol nepraeina dvi savaitės. O per tas dvi savaites gyvūnėlis gauna virusų ir jei neskiepytas arba mažylis, tai suserga ir dažniausiai neišgyvena. Šiandien taip neliko mažo taksiuko, kuris buvo visai guvus šunelis, kvaišos globėjos atiduotas į sanitarinę tarnybą. O mano rainiukė vakar jau nepabėgo nuo rankų - pasiėmiau ant kelių ir užmigo. Šiaip visada pabėgdavo, matyt, nepratusi taip ant žmogaus būti, nors ir prie kojų glaustydavosi, ir glostoma murkdavo, o iškart pamėgo atsigulti man po nosimi prie kompo, geriau ant klaviatūros, nu jomajo - tekstas tik lekia, visos kompo lemputės tik dega... :) Tenka vis stumdytis su ja taip. Pasiūlyk ją kam nors, mie, gal kas nors nori kačiuko, dar mažas, truputį žaislinis dar. O aš tikriausiai ją laikysiu, kol padovanosiu - mėnesį, du ar kiek. Šiaip nėra jai kur eiti - pilna tų niekam nereikalingų katyčių, prieglaudų savanoriai namus jomis užsivertę, dažnai sirguliuojančiomis. Bet ir padovanoja išslaugę, ypač mažus kačiukus ar kokius įdomesnės išvaizdos. Na, šita rainiukė, paprasta, nieko įspūdingo. Bet bus draugė, tikrai, jau po savaitės jaučiasi, kad darosi vis jaukesnė. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19873